Žodžiu perduodama mitologija gali gyvuoti labai ilgai. Oregono valstijoje (JAV) gyvenančių indėnų Klamatų gentyje pasakojamas mitas apie požemių dievą Llao, kuris įsimylėjo mirtingą moterį, o šiai neatsakius į jo meilinimąsi, įniršo. Jis iškilo iš kalno ir pasiuntė į jos kaimą liepsnos pliūpsnius, tačiau buvo užpultas Skello – žmones apsaugoti norėjusio dangaus dievo. Skellas privertė Llao grįžti į žemę, o grįžus kalnas sugriuvo ir jį palaidojo. Po to pasipylė lietūs ir toje vietoje atsivėrusioje dauboje atsirado didžiulis ežeras.
Tai – gana įprasta istorija apie dievus, į kurią panašių galima aptikti visame pasaulyje. Tačiau šioje istorijoje minimas kalnas – tai neaktyvus Mazamos ugnikalnis, o minėtas didžiulis ežeras dabar vadinamas Kraterio ežeru. Remiantis geologiniais duomenimis skaičiuojama, kad ežerą suformavęs ugnikalnio išsiveržimas įvyko prieš 7 700 metų. Dėl to manoma, kad pasakojimas apie Skellą, Llao ir mirtingąją mergelę – tai tikrų įvykių interpretacija, kuri nepakitusi buvo perduodama iš kartos į kartą beveik aštuonis tūkstančius metų.
Pasakojime aptariamas ugnikalnis – tai Budj Bim ugnikalnis, kurio vardu taip pat pavadintas ir pagrindinis mito herojus. Mite teigiama, kad kartą žemė ir medžiai ėmė šokti, nes iš po žemių pakilo protėvių dvasios. Vienas iš šių protėvių Budj Bimas pasirodęs ėmė pro dantis spjaudytis ugnimi.
Kaip ir Mazumo ugnikalnis, Budj Bimas geologiniu požiūriu išsiveržė visai neseniai, tačiau žmonių istorijos atžvilgiu tai – gili senovė. Bet kada tiksliai ugnikalnis išsiveržė, iki šiol nebuvo žinoma. Taigi dr. E. Matchan nusprendė nustatyti tikslią išsiveržimo datą.
Dr. E. Matchan skaičiavimais, Budj Bimo ugnikalnis paskutinį kartą išsiveržė prieš 37 000 metų – o tada greičiausiai ir sugalvota legenda apie Budj Bimą. Taigi Budj Bimas beveik penkiskart senesnis negu Skellas ir Llao – jį galima laikyti seniausiu žinomu žmonių pasakojimų herojumi.