Nors antraštės kasdien skelbia apie paniką Italijoje, amžinojo miesto ši banga nepasiekė taip pat, kaip nepasiekė ir pats koronavirusas. Kelis užsikrėtusius kinus Romos miesto savivaldybė deportavo taip greitai, kad šie turbūt net nesuprato, kas su jais negerai. O dar vienas užsikrėtęs italas jau pasveiko ir grįžo namo (vėliau buvo paskelbtas dar vienas viruso atvejis, bet jis taip pat suvaldytas užkrėstajam dar neišėjus iš oro uosto).
Ir viskas. Daugiau jokių užkrato atvejų, jokių šluojamų lentynų ar panikos. Gyvenimas teka įprasta vaga, tik gatvės gerokai tuštesnės, nes turistų srautai drastiškai sumažėjo.
O tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl nusprendėme skristi būtent dabar. Pamatyti tuščią Romą, kai nereikia brautis pro turistų minias, yra svajonės išsipildymas.
Greita patikra ir pirmyn
Vos nusileidus Fiumicino oro uoste, visiems keleiviams buvo pamatuota temperatūra. Tai buvo vienintelė patikros stotelė, nes visą kitą informaciją apie kiekvieno iš mūsų kelionės istoriją, matyt, jau turėjo. Niekas nestovėjo su automatais ir nešaukė iš megafonų, kviesdami prieiti visus, kurie skrenda iš ten ar ten. Italija, ačiū Tau už common sense’ą.
Iš oro uosto mus paėmė mūsų puikus draugas Donatas Atkočiūnas, Romoje gyvenantis daugiau nei 30 metų ir dirbantis gidu Vatikanui priklausančiose San Sebastiano katakombose.
Tiesa, Donatas pasiskundė, kad patys katakombų požemiai jau savaitę uždaryti, nors į darbą eiti vis tiek reikia.
„Man tai atrodo nelabai protinga, nors suprantama. Ten drėgna, gal ten virusas greičiau plinta. Bet kam tada mums ten sėdėti?“ – pats sau svarstė mūsų draugas.
Irdamiesi kaip visada chaotiškomis ir eismo pilnomis Romos gatvėmis, paklausėme Donato, kaip jaučiasi patys Romiečiai?
„Niekas čia nepanikuoja, gyvenimas teka sava vaga. Pažįstama atsiuntė nuotraukas iš Lietuvos parduotuvės su tuščiomis lentynomis, tai kažkoks absurdas pasirodė. Kam taip panikuoti? Aš pats nebijau susirgti. Žinau, kad net jeigu taip nutiktų, tikrai pasveikčiau. Labiau pasaugoti reikėtų mažus vaikus ir senyvo amžiaus žmones. O kai Lietuvoje sveiki žmonės panikuoja, tai man kažkaip juokinga“, – nevyniojo į vatą Donatas.
„Neatvežėt Koronos? Imkit Carbonaros!“
Tai, kad miestiečių gyvenimas teka įprasta vaga, rodo ir jų nusiteikimas. Visuose restoranuose su jau pažįstamais padavėjais juokavome apie virusą, pasakojome, kaip su juo „tvarkosi“ Lietuva ir tuo juokinome romiečius iki ašarų.
Ypač pralinksmino mintis, kad lietuviai iššlavė iš lentynų makaronus, kurių, ne vieno Lietuvoje viešėjusio italo vertinimu, mūsiškiai net nemoka gaminti.
Viename turistams gerai žinomame restorane netoli koliziejaus, padavėjai net ironiškai kėlė tostą „į koronaviruso sveikatą“. Aišku, toks gestas buvo palydėtas kai kurių lankytojų baimingų žvilgsnių, bet personalas tokiems tik draugiškai mestelėjo „tutto bene“. Neva, viskas gerai, juokaujam.
Kitame restorane klausėme mus aptarnavusio vyresnio amžiaus padavėjo, ar tikrai čia visi tokie ramūs ir nesijaudina, kai jų šalį drebina viruso protrūkis.
„Žinot, aš išgyvenau vėžį, išgyvensiu ir koroną, jeigu reikės. Žmonės čia supranta, kad tiesiog reikia gyventi ir tiek. Kam kelti paniką, kai nėra nieko bloga? Mano toks požiūris, ir man patinka, kad mes, romiečiai, į viską žiūrime paprastai. Tiesiog tęskite gyvenimą“, – atviravo padavėju dirbantis Massimo.
Dar kiti sutikti romiečiai juokavo, kad pamatę kokį nors tautietį su apsaugine kauke, jie specialiai pradeda kosėti ir stebi reakciją. O vėliau priėję, bando juokais raminti, kad tautietis tautietį turi palaikyti ir ligos patale.
Žinoma, tai tik juokai, bet mano galva, geriau viską priimti šaltu protu, o panikos priepuolius palydėti su humoru.
Romą pribaigs ne korona, o ekonomika
Tiesa, italams nebesinori juokauti, kai jie paklausiami apie padėtį turizmo sektoriuje.
Be Romos, kelionės metu aplankėme dar porą miestelių – Frascati ir Popiežiaus rezidenciją Castel Gandolfo. Gal dėl lietingo oro, gal dėl viruso baimės, bet gatvės buvo tuščios. Žinoma, vietinių sutikome nemažai, bet Frascati pagrindinėje aikštėje vykęs turgus atrodė vertas gailesčio. Vieni kitų prekėmis domėjosi patys prekybininkai, nes daugiau nebuvo kam. Turistų beveik nesutikome.
Atvykę į Castel Gandolfo taip pat supratome – miestas merdi. Ko neišvaikė popiežiaus sprendimas nesinaudoti rezidencija, išvaikė lietus ir viruso baimė. Tiesa, nepaisant visų aplinkybių, miestas neprarado žavesio ir vizitas buvo išties nuostabus, o kiekvieną praeivį gaudantys restoranų darbuotojai – kaip niekad malonūs.
Grįžus į Romą oras visai subjuro ir kitą dieną turistų net ir tokiose vietose kaip Trevi fontanas ar Tautos altorius praktiškai nebuvo. Į pastarojo viršutinius pastato aukštus, iš kur atsiveria viso miesto nuostabi panorama, kėliausi tik aš ir liftininkė, kuri papasakojo, kad per dieną užsikelia vos kelios dešimtys žmonių, kai pernai tokiu metu jau stovėdavo ilgokos eilės.
„Nežinau, kaip čia bus. Dabar bijome ne koronaviruso, o turistų stygiaus. Nėra žmonių – nėra pinigų. Roma jau dabar sunkiai verčiasi. Baisu pagalvoti, jeigu ir toliau nebus atvykstančių“, – dūsavo liftininke dirbanti moteris.
Ir nors Italijos žiniasklaida plėšosi marškinius, žadėdama saugią ir „coronafree“ patirtį amžinajame mieste, turistų tai neįtikina. Ir visai suprantama kodėl. Jeigu ir nebijai susirgti, grįžus iš Italijos (nesvarbu, iš kurio regiono) į savo šalį reiškia mažiausia dvi savaites būti raupsuotajam. Tą patyriau ir pati, labai nemaloniomis aplinkybėmis.
O su mumis norėję keliauti Lietuvoje verslą vystantys japonai kelionės atsisakė vien dėl to, kad mokytoja prigrasė nepriimsianti abiturientės merginos į pamokas – ir išvis, esą, reikėsią dviem savaitėms uždaryti jų valdomą restoraną.
Ir nesvarbu, kad Roma nepatenka į rizikos sąrašą – pasakyk, kad buvai Italijoje ir žmonės tuoj pradės burbėti.
Kas baisiau – Korona ar panika?
(Italai pasakytų, kad už viską baisiau yra pervirti makaronai)
Nors daugeliui mano mintys pasirodytų kaip protesto išraiška ar niekinanti demonstracija, taip anaiptol nėra. Mes vos ne kas valandą plovėmės rankas, vengėme labai artimo kontakto su nepažįstamaisiais, valgyti ėjome tik į jau patikrintas ir mums nuo seno žinomas vietas.
Būtent tokias ir panašias apsaugos priemones pataria taikyti ir Pasaulio sveikatos organizacija. Ne pulti pirkti kaukes (apsaugančias kitus nuo jūsų, o ne jus pačius), grikius ir užsidaryti namuose. O būtent tokia panika kilo Lietuvai dar prieš užfiksuojant pirmą susirgimo atvejį.
Apibendrinant visą patirtį, norisi pasakyti – nors esame priskiriami šiauriečiams, o italai žinomi kaip karštakošiai, būtent mes, lietuviai, turėtume atvėsti ir pradėti žiūrėti į viską šaltesniu protu.
O Roma šiuo laiku yra ypač nuostabi ir labiau nei bet kada anksčiau laukia atvykstančių.
