Jei norite pamatyti, kaip imigracija keičia Lenkiją, nueikite į Hala Koszyki – puikių vaizdų „Istagram“ paskyrai galintį suteikti restoranų paviljoną Varšuvos centre. Važiuokite „Uber“ automobiliu – didelė tikimybė, kad vairuotojas bus atvykęs iš Baltarusijos. Atvykus sušius ir tapas jums atneš padavėjai iš Ukrainos. O lauke apsižergę motorolerius ir pasiruošę nuvežti užsakymus namuose likti norėjusiems Varšuvos gyventojams lauks „UberEats“ vairuotojai iš Indijos ir kitų pietų Azijos šalių.
Vieną vienalytiškiausių ES populiacijų turinti Lenkija ima virsti imigrantų šalimi. 2018 m. ji priėmė daugiau darbuotojų iš ES nepriklausančių šalių negu bet kuri kita bloko valstybė (beveik penkiskart daugiau negu Vokietija), be to, tikėtina, kad tai pasikartojo ir 2019 m. Nuo 2014 m. į Lenkiją atvyko beveik 2 mln. pabėgti nuo prastos ekonomikos ir karo šalies rytuose norinčių bei aukštesnių atlyginimų viliojamų ukrainiečių. Jie – ne vieni. Per pastaruosius trejus metus į Lenkiją atvyko 36 000 nepaliečių, 20 000 indų ir 18 000 bangladešiečių. Šis pokytis nemažas: 2011 m. Lenkijoje buvo tik 100 000 bet kokios tautybės užsieniečių. Europos Sąjungoje imigracija laikoma prieštaringu klausimu – Vakarų šalys jai atviresnės, o Rytų – uždaresnės. Tačiau Lenkija patyliukais ima tapti vis panašesnė į Vakarų Europos šalis.
Deja, Lenkija Europos pėdomis seka net per daug tiksliai. Vakarų Europa imigracija pasinaudojo po karo kilus ekonominiam bumui: ketvirtajame dešimtmetyje nedarbo lygis Vakarų Europoje siekė maždaug 8 proc., šeštajame – tik 3 proc., o septintojo pradžioje – vos 1,5 proc., tad ėmė stigti darbo jėgos. Dabar Lenkijoje matomas panašus ekonominis augimas. Netrukus po to, kai 2004 m. valstybė įstojo į ES, Lenkijos nedarbo lygis pasiekė aukščiausią tašką – 20 proc., tačiau dabar tesiekia 3 proc. Iškilus tokiai pačiai darbo jėgos trūkumo problemai, nacionalistinė Teisės ir teisingumo partija (PiS) patylomis rado tą patį sprendimą – imigraciją. Juk viešosios politikos srityje galima pasinaudoti tuo, kad tokį scenarijų jau įgyvendino kitos šalys. Vyriausybės gali pamatyti kitų klaidas ir iš jų pasimokyti. O imigracijos srityje iš Vakarų Europos galima pasimokyti daug ko. Tačiau panašu, kad Varšuva šias pamokas ignoruoja ir entuziastingai kartoja kitų šalių klaidas.
Pirmoji klaida – tikėti, kad laikini darbuotojai liks laikini. Be vizos Ukrainos, Baltarusijos ir kitų buvusių sovietinių valstybių piliečiai Lenkijoje gali dirbti iki šešių mėnesių. Lenkijos valstybės pareigūnai nerūpestingai užsimena, kad ukrainiečiai dirba „pilkojoje rinkoje“ ir nemoka socialinio draudimo įmokų. Sudėtingų klausimų, pavyzdžiui, kaip integruoti atvykėlius į visuomenę, vengiama – kam jaudintis dėl tokių dalykų, jei jie netrukus išvyks namo? Tačiau tokios „svečių darbuotojų“ programos išbandytos jau anksčiau. Nuo šeštojo iki aštuntojo dešimtmečio Vokietija priėmė maždaug 2 mln. „svečių darbuotojų“. Kai daugelis jų nusprendė pasilikti, vyriausybė jų nevarė lauk. Buvęs Vokietijos kancleris socialdemokratas Willy Brandtas pareiškė, kad taip pasielgti būtų „neatsakinga, nežmoniška ir visiškai neekonomiška“. Dabartinei valdančiajai Lenkijos partijai deportacija tokių jausmų nesukeltų, tačiau jos vadovus nuo tokio žingsnio atgrasyti gali išlaidos ir žala ekonomikai.
Kita klaida – manyti, kad dėl to, jog imigrantų palyginus nedaug (išskyrus ukrainiečių), Lenkijos rinkėjai jų nepastebės. Tačiau net ir nedidelės grupės gali daryti didelę įtaką. Pasak ekspertų organizacijos „Polish Economic Institute“, 2019 m. Lenkija ilgalaikes vizas suteikė 24 000 žmonių iš Nepalo, Indijos ir Bangladešo. Jungtinė Karalystė šeštajame dešimtmetyje per metus priimdavo maždaug 16 000 migrantų iš Karibų jūros regiono. Tuo metu 52 mln. gyventojų turinčiai valstybei tai tikrai nebuvo didžiulis antplūdis, tačiau jo užteko, kad prasidėtų politiniai nesutarimai dėl rasės. 1955 m. Vinstonas Čerčilis pasiūlė rinkiminės kampanijos šūkį: „Išlaikykime Angliją baltą“.
Kai kurie Lenkijos valstybės pareigūnai mano, kad dėl integracijos jaudintis neverta, nes ukrainiečiai kultūriškai labai panašūs į lenkus. Jie atrodo vienodai, daugiausiai išpažįsta krikščionybę ir kalba panašiomis kalbomis. Tačiau panašumai ne visada apsaugo nuo neigiamų nuostatų. Jungtinėje Karalystėje futbolą ir šviesų alų dievinančių baltaodžių krikščionių netrūko ir be pirmajame 2000 m. dešimtmetyje pasirodžiusių lenkų. Tačiau pasipiktinimas imigracija iš Rytų Europos padidino „Brexit“ palaikiusių rinkėjų skaičių ir galų gale apvertė šalies politiką aukštyn kojomis. Lenkijos kraštutinių dešiniųjų pažiūrų partija „Konfederacija“ prieš užsienio darbininkus kovoja jau dabar. Jos atstovai tiesiai pareiškė, kad tautos „tyrumas“ svarbesnis už ekonominį klestėjimą. Kol kas tokiais argumentais susidomėjusių nedaug – į kitos partijos rengtą demonstraciją prieš ukrainiečius 2018 m. atvyko tik 10ؘ žmonių. Tačiau Lenkijoje jau beveik visos kartos gyvenimą nebuvo ekonominių nuosmukių, tad kas nutiktų, jei ekonomikos augimas staiga sustotų, neaišku.
Bet kokiu atveju gali būti, kad Lenkija ukrainiečių darbuotojų srautu pasikliauti galės nebeilgai. Gerėjanti Ukrainos ekonomika ir nuo kovo įsigaliosiančios ne tokios griežtos imigracijos taisyklės Vokietijoje gali paskatinti jaunuolius iš Charkovo darbo ieškotis kitur. Kad galėtų išspręsti darbo jėgos stokos problemas, verslai darbuotojų jau dairosi kitose šalyse. Lenkijos įdarbinimo agentūra „Personnel Service“ ketina atidaryti darbuotojus iš Azijos kviečiantį biurą Singapūre. Nors užsieniečių atvykimui prieštaraujantys lenkai madinguose restoranuose Varšuvos centre paprastai nesilanko, jei į mažo rytų Lenkijos miestelio gamyklą dirbti atvyktų, pavyzdžiui, 150 darbuotojų iš Nepalo ar Indonezijos, jie tikrai patrauktų jų dėmesį. O kaip žino Vakarų Europos partijos, greiti etniniai pokyčiai vidaus politikai gali būti labai grėsmingi.
Viešumoje populistai, privačiai – globalistai
Labiausiai kitas Europos šalis Lenkijos vyriausybė imigracijos srityje primena todėl, kad nesiryžta šia tema kalbėti ir, dar svarbiau, nesiryžta pabrėžti teigiamų imigracijos pusių. Galbūt taip yra dėl to, kad ši vyriausybė veidmainiškesnė negu kitos. PiS – viena neliberaliausių Europos valdančiųjų partijų, tačiau vykdo vieną laisviausių imigracijos politikų. Tai – tarsi gėdinga paslaptis. Kai vienas ministras pripažino, kad norint, jog Lenkijos ekonomika augtų, reikia imigrantų, buvo atleistas. Kaip ir Vakarų kaimynės, Lenkija renkasi naivumą, apgaules ir viltį, kad viskas išsispręs savaime. Galbūt tai – europietiškas metodas. Tačiau mažai tikėtina, kad jis pasiteisins.