Žadėtasis postūmis Italijos ekonomikai taip ir nesimaterializavo, o prekybos deficitas su Kinija praėjusiais metais dar labiau išaugo. Ir jei Roma tikėjosi užmegzti su Pekinu geranoriškus santykius, vyriausybė šias pastangas pavertė niekais, nusprendusi sustabdyti skrydžius į Kiniją iškilus grėsmei dėl koronaviruso plitimo.
Italijai bandat tvarkytis su savo pačios mirtinu viruso protrūkiu, prezidentas Sergio Mattarella kreipėsi į vietinius kinus, demonstratyviai ragindamas tautiečius atsisakyti neapykantos svetimšaliams – ir tuo pelnydamas prezidento Xi Jinpingo pagyrimus bei sušvelnindamas politinę įtampą.
Tačiau ekonomine prasme „Vienos juostos, vieno kelio“ memorandumo neapibrėžtumas ir vyriausybės pokyčiai po to, kai Italija jį pasirašė, atvėsino didesnės integracijos įkarštį. Investicijos nuvylė, o Italija per tą laiką sustiprino savo poziciją dėl Kinijos žmogaus teisių pažeidimų ir „Huawei Technologies Co.“ prieigos prie penktosios kartos duomenų tinklų.
„Covid-19“ krizė lėmė gana aktyvią Europoje gyvenančių Kinijos piliečių ir etninių kinų diskriminaciją – tai būdinga ne tik Italijai“, – pažymi Janas Weidenfeldas, Berlyno „Mercator“ Kinijos studijų instituto tyrėjas. Tačiau Italijos kritika Kinijos atžvilgiu dėl Honkongo ir reali galimybė bent iš dalies uždrausti „Huawei“ „Kinijos požiūriu šalių santykiams atnešė kur kas daugiau žalos“.
Vokietijos įspėjimas
Kai praėjusių metų kovo mėnesį Italija tapo vienintele iš Didžiojo septyneto pasirašiusia „Vienos juostos, vieno kelio“ susitarimą, ji sulaukė kritikos dėl to, kad pasirinko Pekiną savo Vakarų sąjungininkių sąskaita. Tuo metu Vokietijos užsienio reikalų ministras Heiko Maasas perspėjo, kad jei kai kurios valstybės „mano, jog gali regzti gudrius sandorius su kinais, jos pjauna šaką, ant kurios pačios sėdi“.
Italijos vyriausybei tai buvo skaudi pamoka. Šalis pasirašė „Vienos juostos, vieno kelio“ susitarimą dėl „komercinių priežasčių“ ir „ekonominių privalumų“, teigė užsienio reikalų ministras Luigi Di Maio Miuncheno saugumo konferencijos metu vykusioje diskusijoje, pripažindamas, kad susitarimą reikėtų pakoreguoti, pavyzdžiui, užtikrinti, kad Kinijos kompanijos laikysis europietiškų taisyklių ir standartų.
Kinijos investicijų pasiskirstymas, pateikiamas „RWR Belt and Road Monitor“, kuris stebi Kinijos investicijas visame pasaulyje, rodo, kad Italijai per pastaruosius metus nepavyko pritraukti daug konkrečių projektų. „Jetion Solar (China) Co.“ susitarimas su „Eni SpA“ investuoti apie 2,2 milijardo dolerių naujų saulės energijos projektų vystymui tapo reta išimtimi.
Kiti projektai – dar smulkesni. Jie apima geležinkelio technologijų centrą Turine, kuris bus statomas kartu su Italijos „Blue Engineering“ ir 80 proc. priklausys Kinijos „CRRC“; Italijos „UniCredit SpA“ ir Kinijos „Export-Import Bank“ susitarimą; ir tiesioginius „Sichuan Airlines“ skrydžius tarp Romos ir Čengdu. Kinijos planai išplėsti Triesto uostą kol kas lieka neįgyvendinti.
Mobilieji tinklai
Konkretesnis progresas pasiektas mobiliųjų tinklų srityje. Liepos mėnesį „Huawei“ paskelbė 3,1 milijardo dolerių trejų metų investavimo planą, kurio tikslas – Italijoje sukurti mažiausiai 1000 darbo vietų. Po penkių mėnesių Kinijos tiekėjas „ZTE Corp.“ užbaigė bendrą „5G ready“ tinklo diegimą visoje Italijoje kartu su italų operatoriumi „Wind Tre“.
Vis dėlto šie duomenų projektai išlieka kontroversiški, nes JAV dėl saugumo priežasčių perspėja nesusidėti su Kinija. Italijos parlamento žvalgybos ir saugumo komitetas gruodžio mėnesį rekomendavo vyriausybei „labai rimtai“ apsvarstyti galimybę uždrausti „Huawei“ ir kitiems Kinijos įrangos tiekėjams vystyti 5G mobiliuosius tinklus. Ministras pirmininkas Giuseppe Conte – kuris liko eiti pareigas, kai praėjusį rugsėjį buvo prisaikdinta naujoji vyriausybė – teigia, kad siekiant apsaugoti strateginį turtą, visiškai pakanka esamų atrankos procedūrų, įskaitant vadinamąsias „Auksinės galios“ taisykles.
Negana to, kad investicijos buvo menkos, Italija nesulaukė ir prekybinės naudos. Remiantis statistikos agentūros „Istat“ sausio mėnesį paskelbtais išankstiniais duomenimis, praėjusiais metais Italijos eksportas į Kiniją sumažėjo 1 proc. – nepaisant išaugusių bendrų užsienio pardavimų. Augant importui iš Kinijos, bendras Italijos prekybos deficitas su Kinija išaugo iki 18,7 milijardo eurų.
O tada pasirodė koronavirusas, paskatinęs Italiją sausio 31 d. sustabdyti skrydžius į Kiniją, Honkongą ir Makao, siekiant užkirsti kelią ligos plitimui. Italija buvo pirmoji tokius apribojimus įvedusi Europos šalis ir netruko sulaukti Pekino užsienio reikalų ministerijos priekaištų – ši paragino „susilaikyti nuo pernelyg drastiškų priemonių“.
Melai ir panika
Laikraštyje „Il Messaggero“ vasario 6 d. Kinijos ambasadorius Italijoje Li Junhua paskelbė straipsnį, smerkdamas „melus, išankstinio nusistatymo keliamą paniką ir diskriminaciją“ ir sakydamas, kad jie „atveria žaizdas ir kelia nuostolius, kuriuos bus sunku išgydyti ir kompensuoti“.
Po dviejų savaičių, įsikišus S. Mattarellai, Li Junhua kalbėjo jau ramesniu tonu. Televizijos interviu su transliuotoju „Rai“ jis nebesipiktino Kinijos piliečių diskriminacija, pripažindamas, kad tokie atvejai nebuvo tipiški ir kilo dėl suprantamos baimės.
„Epidemija neabejotinai sukėlė tam tikrų problemų kasdieniuose Italijos ir Kinijos santykiuose, tačiau, kaip sakė Italijos prezidentas, Italijos žmonės šiuo epidemijos metu yra artimi Kinijos žmonėms, – kalbėjo ambasadorius. – Mus tai sujaudino ir mes to nepamiršime.“
Pasak J. Weidenfeldo iš „Merics“, kritiška Italijos vyriausybės pozicija politiniais klausimais greičiausiai taip pat išliks Kinijos atmintyje ir atsilieps tolesniems šalių santykiams.
Jis pažymi, kad įtampa, susijusi su koronavirusu, „išnyks kartu su „Covid“, tačiau fundamentalūs klausimai apie tai, ką reiškia verslas su Kinija, niekur nedings“.
Opozicinės partijos „Lyga“ lyderis Matteo Salvini, kurio dėka žlugo paskutinė administracija, sugrįžęs į vyriausybę žada anaiptol ne tokį draugišką požiūrį į Kiniją. M. Salvini, kurio partija apklausose pirmauja, labiau už viską vertina nacionalinį saugumą, o tai reiškia griežtą požiūrį į Kinijos „Huawei“.
„Prekybos susitarimai, draugystė ir kultūriniai santykiai – visa tai puiku, – kalbėjo jis interviu trečiadienį. – Bet atiduoti mūsų namų raktus Kinijos kompanijoms, kurios priklauso nuo valstybės – tai jau ne.“
