Deja, jokia čia naujiena. Ankstesnius protrūkius dažnai lydėdavo bjaurūs prietarai, kai dėl ligos būdavo kaltinamos įvairios etninės ar rasinės grupės. Bet toks elgesys, kad ir koks jis buvo paplitęs praeityje, visada atsigręždavo prieš tuos, kurie skleisdavo tuos prietarus. Ir dėl, regis, akivaizdžiausių priežasčių: ligos nediskriminuoja. Iš tiesų, patogenas, toks kaip koronavirusas, galiausiai primena mums apie bendrą žmoniškumą.
Prisiminkim tobuliausią pandemijos standartą: buboninį marą, geriau žinomą kaip Juodoji mirtis. Jis it viesulas įsiveržė į Europą 1348 metais, ir vos per kelerius trumpus metus nusinešė ketvirtadalį gyventojų. Mirčių skaičiui vis augant, nemaža dalis gyventojų išpažįstančių krikščionybę, ieškojo paaiškinimo – ir būdų pandemijai sustabdyti.
Griebtasi antisemitizmo. Kadangi kai kurioms žydų bendruomenėms iš pradžių pavyko išvengti epidemijos, krikščionys apkaltino juos protrūkio „suorganizavimu“. Neturėdami teorinių žinių apie ligos sukėlėjus, jie tvirtino, esą žydai apnuodijo šulinius arba, kaip skelbė vienas pamišęs viduramžių sąmokslų teoretikų, neva žydai „siekė išnaikinti visą krikščioniškąjį pasaulį, maišydami varlių bei vorų nuodus į aliejų bei sūrį“.
Tokie fanatikai stvėrėsi kraujasiurbiškų metodų, kurie buvo ne mažiau siaubingi nei pats maras. Šimtai žydų bendruomenių, daugelis susikoncentravusių toje dalyje, kur šiuo metu yra Vokietija, tapo ekstreminacijos kampanijos taikiniu. Minios fanatikų suvarydavo į miestų aikštes žydų bendruomenes ir visus drauge sudegindavo gyvus. Vienas metraštininkas, išsiskyręs iš kitų, nes rodė gailestį ir užuojautą aukoms, rašė, kad „moterys ir jų maži vaikai [buvo] žiauriai, be menkiausio žmogiškumo atiduoti suryti liepsnoms.“
Ir vis dėlto maras toliau plito, išžudydamas tas pačias bendruomenes. Genocidas, buvo akivaizdu, nenuvijo maro.
Laimei, reakcijos į vėlesnius protrūkius neprilygo minėto incidento žiaurumui. Tačiau ir vėliau išryškėdavo atpirkimo ožių-„ne mūsų žmonių“ paveikslas, kaip ir primityvus įtikėjimas, neva tokių pašaliečių eliminavimas - arba bent jau kontaktų su jais apribojimas, apsaugotų vietinį nuo ligos.
Sifilio išplitimas penkioliktajame amžiuje buvo tipinis. Priešingai nei maras, sifilis savo aukas žudė labai lėtai (nors ir labai skausmingai) ir nekėlė tokios pat panikos, kuri lydėjo marą. Bet plintant šiai ligai Europoje, kiekvienos šalies gyventojai neišvengiamai kaltindavo kitus užsieniečius dėl baisingų opų (šankerių), žaizdų ir galiausiai dėl ligos sukelto pamišimo.“
Kaip vienas istorikas ironiškai pastebėjo, „didesnis žmonių judėjimas už nacionalinių sienų sustiprino poreikį apsaugoti socialines ribas. Kiekviena nacionalinė grupė Europoje sifilį apibūdindavo kaip „kitų šalių ligą“. Vokiečiai kaltino prancūzus, vadindami ją „prancūzų liga“. Prancūzai, savo ruožtu, kaltino italus, Vėliau lenkai kaltino rusus, persai – turkus, musulmonai – indus, japonai – portugalus.
Žinoma, tai buvo absurdiška, bet ne tai svarbu: mintis, kad, kad galima išvengti ligos kontroliuojant kitokius žmones nei tu pats – arba neprisileisti, – buvo (ir tebėra) labai patrauklus, kad ir koks būtų klaidingas, požiūris į ligos pažabojimą. Iš tiesų, vokiečiams uoliai vengiant prancūzų prostitučių, o prancūzams vengiant italų kurtizanių, sifilis toliau sėjo savo nuodus Europoje.
Kažkas panašaus nutiko ir Jungtinėse Valstijose. Imigracijos bangos iš esmės transformavo šalį per devynioliktąjį amžių. Neišvengiamai kiekviena atvykstanti etninė grupė iškart būdavo apkaltinta su savimi perkėlusi kokią nors baisią ligą. Tada, kaip ir dabar, žmonės negailėjo jiems paniekos – ir vengė jų, kiek tai būdavo įmanoma.
Airių patirtis buvo tipinė. Amžiaus pradžioje airiai gausiais būriais emigravo į Jungtines Valstijas. Deja, jų atvykimas sutapo su choleros protrūkiu miestuose. Protestantų elitui, kuris nekentė katalikų, buvo kone natūralu įtikėti, jog keisti svetimšaliai greičiausiai su savimi atsivežė ligą, iškart pakrikštytą „airiška liga“.
Visa tai gali paaiškinti, kodėl tiek daug garbingų gydytojų įtaigiai patarinėdavo ligoniams vengti vartoti stiprius spiritinius gėrimus. „Negerkite viskio kaip airiai, sakydavo jie, gerkite vandenį. Ironiška, būtent per vandenį būdavo lengviausia užsikrėsti cholera; ši liga plito per užterštus miestų komunalinius šulinius. Tokia štai buvo kvailybė sulyginti ligą su etniškumu.
Kitos grupės netrukus pasijuto juodinamos dėl savo sąsajų su liga: žydų imigrantai, padaryti atpirkimo ožiais kaip maro ir šiltinės nešėjai, buvo kaltinami pernešę „džiovą“, geriau žinomą kaip tuberkuliozė, į Jungtines Valstijas.
Tai buvo „žydų liga“, arba „kriaučių liga“ – taip vadinama dėl to, kad daugelis žydų vertėsi siuvimo amatu. Aršiausi antisemitai mielai skleidė tokį mitą, tvirtindami, neva žydai yra liguisti, paliegę ir kamuojami ligų – priešingai nei augaloti senbuviai “anglosaksai“. Faktiškai, tokioms kalboms nebuvo jokio pagrindo. Iš tikrųjų žydų imigrantai gyvendavo ilgiau nei jų bendraamžiai vietiniai, ir daug rečiau sirgdavo tuberkulioze. Bet tai nesutrukdė „rasių teoretikams“ naudotis tokiais pareiškimais, siekiant pateisinti drakoniškus apribojimus migracijai trisdešimtajame dešimtmetyje.
Kiti protrūkiai vyko pagal tą patį scenarijų. 1916 metais galingas poliomielito protrūkis Niujorko mieste paskatino suklaidintus gydytojus ir kitus medikus-„linčiuotojus“ atrasti gausybę kaltininkų, kol galiausiai jie visi apsistojo ties italais imigrantais, kaip užkrato šaltiniais. Niujorkiečiai paniškai vengė italų, įsitikinę, jog būtent jie yra ligos nešėjai. Bet poliomielitas vis tiek plito, nes jis iš tiesų jau tuo metu, kai kaltė buvo suversta italams, buvo įsiskverbęs į didelę gyventojų dalį.
Iš tikrųjų praktinė problema, susijusi su konkrečios grupės, kaip išskirtinių ligos nešėjų (arba kaltininkų, siejamų su užkrato plitimu) nustatymu, yra ta, kad žmonės elgiasi kaip apakinti ir nesuvokia tikrosios situacijos: kad virusams ir bakterijoms nesvarbu, ar tu esi kilęs iš Uhano ar Vašingtono. Jeigu tik tavo širdis pulsuoja, tu jau tampi puikiu taikiniu.
O šiuo metu, kai koronavirusas plinta po visą pasaulį, visi mes galime jį pasigauti – iš bet kurio žmogaus, lygiai tokio kaip mes.
