Nuo tada, kai Airija įgavo nepriklausomybę nuo Jungtinės Karalystės, didžiąją šimtmečio dalį šalį pakaitomis valdė dvi partijos. Tačiau vasario 8 d. ši dvivalda sugriauta – visuotiniuose rinkimuose pirmenybę didžioji dalis rinkėjų skyrė partijai „Sinn Fein“. Su sprogdinimus ir susišaudymus aštuntajame, devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje vykdžiusia Airijos respublikonų armija (IRA) ryšių turinti partija „Sinn Fein“ nugalėjo pasiūliusi kairiųjų politinę programą ir žadėdama daugiau finansavimo skirti sveikatos apsaugai ir būstams. Tačiau partija neslėpė ir ambicingesnio tikslo. „Svarbiausias mūsų politinis uždavinys, – rašoma partijos manifeste, – suvienyti Airiją ir įvykdyti referendumą dėl susivienijimo, kad šis pasiekimas būtų įtvirtintas.“

Nuo pat „Brexit“ referendumo antraštės mirgėjo pranešimais apie galimą Škotijos nepriklausomybę, tačiau atėjo metas pripažinti, kad didėja tikimybė, jog nuo Jungtinės Karalystės atsiskirs kita dalis. „Sinn Fein“ pergalė rinkimuose – tik dar viena priežastis manyti, jog tikimybė, kad per maždaug dešimtį metų Airija susivienys, didelė – ir vis auga.

Tokia galimybė svarbi ne tik Airijos salai. Airių diasporai priklauso daugiau kaip 20 mln. amerikiečių. Etninių konfliktų dalyviai visame pasaulyje ilgai palaikė Šiaurės Airijos Romos katalikus, kurie tvirtina, kad šiaurės Arijos atskyrimas nuo pietų – tai neteisėtas 500 metų trukusio nekompetentingo ir dažnai beširdiško valdymo iš Londono palikimas. Barais, poetais, dramaturgais ir Eurovizijos dainomis (jei jų būtų buvę mažiau, geriau būtų buvę visiems) garsėjanti Airija turi tiek daug švelniosios galios, kad šioje srityje galėtų varžytis su keliskart didesnėmis šalimis.

Vis dėlto iki šiol susijungimas tebuvo respublikonų fantazija. Net tada, kai IRA XX a. vykdė kruvinus išpuolius, konstitucinė Šiaurės Airijos padėtis buvo stabili dėl didelės protestantų daugumos ir finansinės bei karinės Jungtinės Karalystės paramos. 1998 m. sudarytas Didžiojo penktadienio susitarimas nutraukė smurtą ir užbaigė „Neramumais“ („The Troubles“) vaidintą kovų laikotarpį, nusinešusį daugiau kaip 3 500 gyvybių. Daugelis katalikų buvo patenkinti susitarimu, suteikusiu teisę turėti atstovų Šiaurės Airijos vyriausybėje ir užtikrinusiu, kad jų kultūra, vėliava ir sportas bus gerbiamas ir finansuojamas. O protestantų tarpe taip pat buvo teroristų, tad buvo manoma, kad Airijos susivienijimo kampanija tik atvertų senas žaizdas ir turėtų kruvinų pasekmių.

Viena iš priežasčių, kodėl visa tai pasikeitė – tai „Brexit“. Šiaurės Airija balsavo prieš pasitraukimą, tačiau didžiausia junionistų partija ir Anglija balsavo už. O tuometinio vidaus reikalų ministro pasiūlymu norint sušvelninti pietus derybose pagrasinti maisto trūkumu (tarsi pamiršus garsųjį XIX a. penktajame dešimtmetyje, kai britai valdė visą Airiją, kilusį badą) pasipiktino ne tik nacionalistai.

Be to, „Brexit“ susitarime numatoma sukurti ekonominę sieną Šiaurės Airiją nuo Jungtinės Karalystės skiriančioje Airijos jūroje, o visoje Airijoje prekybą ir toliau vykdyti be sienų. Taigi nors Šiaurės Airijai prekyba paslaugomis su pietine Airijos dalimi bus sunkesnė, prekiauti produktais bus lengviau negu su Jungtine Karalyste. Dėl to šešios šiaurės grafystės bus labiau priklausomos nuo to, kas vyksta Dubline, todėl galimybė daryti įtaką tam, kas pateks į valdžią, taps vertingesnė.

Tačiau spaudimas susijungti kyla ne tik dėl „Brexit“. Didelė tikimybė, kad 2021 m. Šiaurės Airijos gyventojų surašymo duomenys atskleis, kad katalikų pirmą kartą daugiau negu protestantų. Be to, Airijos respublika tapo svetingesnė. Katalikų bažnyčios įtaka smarkiai sumažėjo, o visuomenė tapo liberalesnė. Per pastaruosius tris dešimtmečius panaikinti kontracepcijos draudimai ir legalizuotos homoseksualų santuokos. Visa tai gali paaiškinti, kodėl pastaruoju metu Šiaurės Arijoje parama susivienijimui išaugo. Kai kurios neseniai įvykdytos apklausos atskleidžia, kad tiek susivienijimą, tiek esamą padalijimą palaiko maždaug tiek pat apklaustųjų.

Šiaurės Airijos parlamentas
Yra ir dar viena priežastis manyti, kad susivienijimo tikimybė didėja. Nors Didžiojo penktadienio susitarime numatyta, kad kai kurie katalikai liks Jungtinėje Karalystėje, jame taip pat numatoma, kaip šiaurė galėtų taikiai prisijungti prie respublikos. Jei Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras mano, kad dauguma gyventojų palaiko susijungimą, jis turi surengti balsavimą dėl Šiaurės Airijos konstitucinio statuso. Kad būtų galima pakeisti Airijos Respublikos konstituciją, reikėtų dar vieno referendumo pietuose.

ES jau pasakė, kad jei toks referendumas įvyktų, Šiaurės Airija galėtų grįžti į sąjungą kaip Airijos dalis, todėl Šiaurės Airijos rinkėjams referendumas dėl susijungimo taip pat taptų ir antru referendumu dėl „Brexit“. Šiaurės Airijos padėtis būtų kitokia negu nepriklausomos Škotijos, kuriai tektų išsiversti vienai (bent tol, kol ES sutiktų ją priimti). Šiaurės Airija iškart prisijungtų prie didesnio, turtingesnio klubo, kuris jai suteiktų didelių subsidijų (nors gal ir ne tokių didelių, kokias iš Londono gauna dabar).

Tačiau yra ir kliūčių bei nežinomybės. „Sinn Fein“ sėkmė rinkimuose gali paraginti kai kuriuos gyventojus nuo susivienijimo idėjos nusigręžti. „Brexit“ įtaka gali pasirodyti ne tokia didelė, kaip manyta. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras gali pasinaudoti Didžiojo penktadienio susitarimo spragomis ir referendumą atidėti. Daugelis Jungtinės Karalystės politikų baiminasi, kad toks referendumas būtų administracinis košmaras, o blogiausiu atveju net sukeltų smurto protrūkius. Nors Airijos politikai turi visada pasirodyti palaikantys susivienijimą, to paties baiminasi ir jie (išskyrus tik „Sinn Fein“).

Tačiau gali būti, kad reikalavimas suvienyti Airiją gali tapti nesulaikomas greičiau, negu daugelis tikisi. Jei Škotija taps nepriklausoma, daugelis Šiaurės Airijos gyventojų praras protėvių ryšį su Jungtine Karalyste. O jei Jungtinės Karalystės parlamentas užsispyręs nekreips dėmesio, kad dauguma Šiaurės Airijos gyventojų palaiko Airijos susivienijimą, gali kilti tiek pat žalos, kaip ir surengus referendumą.

Žali susivienijimo ūgliai

Airijos salai reikia plano. Didžiausią pirmenybę reikėtų skirti pastangoms padėti junionistams pasijusti, kad naujojoje Airijoje vietos bus ir jiems. Reikia apsvarstyti ir susijungimo smulkmenas – tarp jų ir tai, kaip sujungti (ir ar apskritai sujungti) dvi sveikatos apsaugos sistemas (iš kurių viena nemokama), karines ir policijos pajėgas, bei ką daryti su Šiaurės Airijos asamblėja.

Airijos Respublika turi gerą tradiciją rengti piliečių vadovaujamas konsultacijas dėl konstitucijos, kurios galėtų padėti visa tai išspręsti. Be to, reikia, kad Jungtinės Karalystės ir Airijos politikai imtų kalbėtis. Kad prieš du dešimtmečius užbaigtų smurtą, Šiaurės Airija, Airijos Respublika ir Jungtinė Karalystė kartu turėjo imti ieškoti politinio kelio suvienyti Airiją. Jei tiek Šiaurės Airijos, tiek Airijos Respublikos gyventojai pasirinks eiti tuo keliu, politikams teks sekti iš paskos.