Saldainių spalvų muziejus išpopuliarėjo iškart – viso mėnesio bilietai išpirkti per keletą dienų. „New York Times“ jį pavadino „geriausių „Instagram“ filtrų vertu reginiu“. O dabar, po trejų su puse metų, 28‑erių M. Bunn jau kuria verslo imperiją. Muziejus turi nuolatines patalpas Manhatane ir San Fransiske, kur apsilankyti kainuoja beveik 40 dolerių, be to, „Target“ parduotuvėse sukurta muziejaus ledų linija ir sudarytas sandoris su kosmetikos įmone „Sephora“, kuri pardavinėja muziejaus stiliaus prekes, tarp jų ir ledų ant pagaliuko formų akių šešėlių paletę. Be to, praeitais metais M. Bunn su kitu įkūrėju Manishu Vora iš rizikos kapitalo įmonių surinko 40 mln. dolerių investicijų.

Tačiau neapsieita ir be kritikų, kurie tikina, kad Ledų muziejus aiškiai parodo, kaip mūsų kultūrą užvaldė socialiniai tinklai. Ar M. Bunn ir jos bendrininkai paprasčiausiai pasinaudojo nepasotinamu žmonių troškimu ieškoti, ką įkelti į „Instagram“? (Juk muziejuje kartą buvo pasirodžiusi net Beyoncé). O gal ji sukūrė kai ką daugiau, pavyzdžiui, naują mažmeninės prekybos modelį? (Muziejuje yra dovanų parduotuvė, kurioje galima įsigyti firminių megztinių, lipdukų, raktų pakabukų, ir, žinoma, pabarstukų). Panašu, kad teisingas atsakymas – antrasis, nes vis daugėja Ledų muziejų kopijuojančių pramogų, pavyzdžiui, Picos muziejus bei rožinio vyno muziejus „Rosé Mansion“. O „potyrių mažmeninė prekyba“ (angl. „experiential retail“) tapo populiaria pramonės koncepcija, kurios geriausiu pavyzdžiu ir laikomas Ledų muziejus.

M. Bunn daug apie tai galvojo ir nusprendė įrodyti, kad jos muziejai – ne tik asmenukių rojus. Dėl to ji ėmėsi kurti naują formatą, skirtą dar paįvairinti lankytojų patirtį, tačiau įvedė ir vieną svarbų draudimą – jokių telefonų.

Kodėl nenorite, kad muziejuje būtų naudojamasi telefonais, ypač turint omenyje, kad socialiniai tinklai labai padėjo paskatinti susidomėjimą Ledų muziejumi?

Mūsų misija – turtinti pasaulį vaizduote ir žmogiškais ryšiais. Mūsų misija nėra padėti žmonėms pasidaryti gerų nuotraukų. Jei taip nutinka netyčia, labai smagu, bet mes siekiame ne to.

Tačiau be telefonų žmonės nenori daryti nieko (net vaikščioti). Kodėl manote, kad jums pavyks?


Praeitais metais išbandėme naująjį modelį San Fransiske ir visą dieną neleidome naudotis telefonais. Juos reikėjo palikti prie durų. Iki šiol toji diena buvo viena sėkmingiausių. Tačiau kad šitas procesas pavyktų, visai visuomenei reikia atsikratyti daugelio psichologinių barjerų. Dalis naujų mūsų siūlomų potyrių bus atsisakyti telefonų.

Kaip supratau, jūs taip pat nerimaujate dėl socialinių tinklų įtakos mūsų gyvenimams?

Moksliniai tyrimai aiškiai atskleidžia, kad kišenėje gulintis telefonas atitraukia dėmesį, todėl sunkiau atsiduoti potyriui. Mes patikrinome lankytojų įsitraukimą ir pastebėjome, kad „dienomis be telefonų“ laimės ir pasitenkinimo rodikliai kur kas aukštesni.

Kuo daugiau Ledų muziejaus lankytojai įsitraukia į veiklą – t. y., žaidžia, ragauja, susipažįsta su naujais žmonėmis, bendrauja su gidais, dainuoja, šoka, maudosi – tuo daugiau iš tos patirties pasisemia. Dienos be telefonų labai padeda įgyvendinti mūsų misiją kurti erdves, kuriose žmonės vėl gali atrasti tarpusavio ryšį!

Ar nemanote, kad žmonės nustebs, galbūt net nusimins?

Manau, kad bus šokiruoti! Tačiau labiau nustebs tada, kai atvykę ir apsilankę muziejuje pamatys rezultatus.

Ką dar galite papasakoti apie naująją koncepciją?

Ji pasirodys netrukus.

Cha cha... Kai pažvelgiate atgal, kaip manote, kodėl Ledų muziejus sulaukė tokios sėkmės?

Mes į verslą žvelgiame kitaip. Mūsų tikslas – sukurti žmonėms saugią erdvę. Istorinės institucijos jau daug dešimtmečių kuria žmonėms erdves, paremtas arba religija, arba lyties ar švietimo normomis. Tačiau mes jas visas sulaužėme.

Mes pasakėme: „Kai įeisite pro šias duris, vienintelis dalykas, kuris jums turi rūpėti ir patikti – tai ledai.“

Tikimės, kad muziejus sugebėjo pritraukti žmones į erdvę, kurioje jie gali parodyti geriausias savo savybes. Čia jie gali elgtis kaip vaikai ir galbūt pasidalinti savo vaizduote su kitais.

Praeitais metais gavote 40 mln. dolerių investicijų įkurti „Figure8“ – Ledų muziejaus patronuojamąją įmonę, kurioje toliau ketinate siūlyti firminius potyrius, jūsų vadinamus „experium“. Kokia ateitis laukia projekto?

Žmonės ieško vietų, kur gali praleisti laiką prasmingiau ir patirti ką nors naujo. Ši tendencija per kitą dešimtmetį tik stiprės.

Ir paskutinis klausimas – kaip išvis sugalvojote sukurti vietą, kurioje garbinami ledai?

Vaikystėje reikėdavo atlikti keletą namų ruošos darbų. Man visada reikėdavo paruošti pietų stalą. Bet labiausiai man patikdavo ruošti desertus. Visada mėgau su mama eiti į „Ralphs“ arba „Costco“ parduotuves, dairytis po šaldiklius ir galvoti, kokį desertą galėčiau padaryti.

O vėliau supratau, kad iš to galima kurti verslą. Būdama 9‑erių eidavau į maisto parduotuves, pirkdavau ledus ant pagaliuko, nešdavausi juos į paplūdimį pietų Kalifornijoje, kur tada gyvenome, ir parduodavau turistams.

Galų gale supratau, kad tie ledai žmonėms tapdavo mažais džiaugsmo kąsneliais.