Vis dėlto mūsų žvaigždės išmetama plazma turi kritinės reikšmės kosmoso klimatui, o tai savo ruožtu gali daryti didžiulę įtaką palydovams, mobiliesiems telefonams, oro linijoms ir elektros tinklams – kitaip tariant, XXI amžiaus visuomenės egzistavimo pagrindams. 1989 m. kovo mėnesį Žemę užklupusi Saulės audra pakenkė Kvebeko (Kanada) elektros tinklams, dėl ko didžiojoje provincijos dalyje dingo elektros energija. Žala buvo vertinama milijardais dolerių.
Dabar, praėjus trims dešimtmečiams, panašus Saulės proveržis galėtų pridaryti kur kas daugiau žalos. Netgi JAV Nacionalinė žvalgybos taryba 2012 m. tokį įvykį, jei jis būtų pakankamai didelio masto, pavadino viena iš „juodųjų gulbių“ – kartu su atominiu karu, pasauline pandemija, Europos Sąjungos žlugimu ir Jungtinių Valstijų iširimu.
Europos kosmoso agentūros ir NASA bendra 1,5 mlrd. dolerių vertės misija, kurią šį savaitgalį planuojama paleisti iš Kanaveralo kyšulio Floridoje, turėtų praplėsti mūsų supratimą apie Saulę šiuo tiek kosminiams tyrinėjimams, tiek kosmoso komercializavimui kritiniu metu. Saugiai įveikti Saulės sistemą – pilną radioaktyvių spindulių ir didelio krūvio dalelių – būtina sąlyga, jeigu žmonija ketina bent kiek rimčiau tyrinėti tolimąjį kosmosą.
Nuodugnesnis kosmoso klimato supratimas padėtų apsaugoti ne tik pažeidžiamas antžemines sistemas, bet ir naujų palydovų spiečius (jau neminint 2000 iš anksčiau veikiančių palydovų), pamažu užpildančius nakties dangų.
Ekstremalaus Saulės smūgio Žemei tikimybė yra panaši į šimto metų trukmės potvynio – šansas, kad tai įvyks per artimiausią dešimtmetį, siekia 12 proc., teigiama Peterio Riley, „Solar Orbiter“ misijos tyrėjo ir San Diege įsikūrusios astrofizikos tyrimų bendrovės „Predictive Science Inc.“ vyresniojo mokslininko 2014 m. straipsnyje.
Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos geomagnetinių audrų matuoklis Saulės įvykius vertina penkių lygių skalėje: G5, arba ekstremali Saulės audra, gali sukelti elektros tinklų „griūtį ar užtemimą“ ir pabloginti palydovinę navigaciją.
Norint suvokti, kiek žalos galėtų pridaryti panašaus pobūdžio sutrikimai, galima pasitelkti pavyzdį: 2003 m. rugpjūčio mėnesio elektros energijos tiekimo nutraukimas šiaurės rytiniuose JAV rajonuose (kilęs dėl programinės įrangos klaidos) kainavo net 10,3 mlrd. dolerių, rodo „ICF Consulting Services“ surinkti duomenys.
Taigi tikriausiai nekyla klausimų, kodėl verta apsisaugoti nuo bet kokių būsimų Saulės pykčio proveržių. Tik yra viena didelė problema: mokslininkai vis dar iki galo nesupranta, kaip Saulė funkcionuoja.
„Saulė valdo viską, – sausio 27 d. spaudos konferencijoje kalbėjo NASA heliofizikos padalinio direktorė Nicola Fox. – Taigi mes tikrai norime perprasti šią žvaigždę.“
„Solar Orbiter“, sveriantis vos 120 kilogramų, gabena dešimt instrumentų – jis taps pirmuoju erdvėlaiviu, kuris užfiksuos vaizdus ir kitą Saulės polių informaciją. Jis praskris vos 42 mln. kilometrų atstumu nuo Saulės paviršiaus (Žemė vidutiniškai skrieja 150 mln. kilometrų atstumu). „Solar Orbiter“ darbuosis kartu su kita NASA misija – „Parker Solar Probe“, kuri pateiks papildomus matavimus ir informacijos kontekstą.
„Solar Orbiter“ planuojama paleisti šį sekmadienį, vasario 9 d. Jį išneš „United Launch Alliance Atlas V“ raketa, sukonfigūruota su vieninteliu stiprintuvu, siekiant optimizuoti smūgį, reikalingą skriejant Saulės link. Zondas pradės rinkti duomenis gegužės mėnesį, o jo pagrindinė misija prasidės 2021 m. lapkritį.
Maždaug 4,5 milijardo metų senumo Saulė yra vidutinio amžiaus geltonoji nykštukė. Mokslininkai atidžiai sekti jos dėmes pradėjo dar 1755 m., atkreipę dėmesį į 11 metų aktyvumo ciklus, kai pakaitomis keičiasi minimalus ir maksimalus Saulės dėmių aktyvumas. Padidėjęs dėmių aktyvumas paprastai pranašauja Saulės žybsnius ir plazmos pliūpsnius. Tai savo ruožtu gali sukelti magnetines audras, kurios gali paveikti Žemę.
Dabartinis ciklas, kol kas 24-asis nuo tada, kai buvo pradėta skaičiuoti, yra vienas mažiausiai aktyvių. Gruodžio mėnesį JAV Kosminių orų prognozavimo centras, priklausantis NOAA, numatė, kad 25-asis ciklas (prasidėsiantis šiais metais) bus vidutinio intensyvumo – galime tikėtis maždaug 115 Saulės audrų. Maksimalus šio ciklo intensyvumas numatomas apytikriai 2025 m. liepos mėnesį.
Iki šiol didžiausia ekstremali Saulės audra, paveikusi žemiečių gyvenimą, įvyko 1859 m. ir buvo pavadinta „Carringtono žybsniu“: tuomet užsiliepsnojo telegrafo linijos, o poliarinė pašvaistė tapo matoma netgi Kuboje ir Australijoje. Panašaus dydžio plazmos išmetimas 2012 m. liepos 23 d., nors ir nenutaikytas į Žemę, daugeliui tapo įspėjimu apie galimą visuotinę ekonominę katastrofą.
Jis netgi sulaukė Volstrito dėmesio ir buvo paminėtas 2014 m. Niujorko rizikos fondo „Elliott Management“ laiške investuotojams.
„Jeigu jis būtų pataikęs į Žemę, – svarsto P. Riley, – būtume sulaukę labai rimtų pasekmių.“
Nors „Solar Orbiter“ tikslas yra grynai mokslinis, be jokių stebėjimo realiu laiku funkcijų, ši misija „netiesiogiai padės mums suprasti ekstremalius Saulės įvykius“, teigia jis. P. Riley darbas susijęs su magnetometru, kuris tiksliai išmatuos magnetinius laukus Saulėje ir aplink ją.
Tyrimas taip pat suteiks informacijos, galinčios padėti tiksliau prognozuoti Saulės aktyvumą. Vienas iš pagrindinių „Solar Orbiter“ tikslų – pamėginti sužinoti, kaip formuojasi plazmos pliūpsniai ir kaip jie išmetami į erdvę.
„Džiaugiuosi šia misija, nes ji padės išspręsti keletą svarbių mokslo problemų“, – pažymi P. Riley.
