Gyvenimas izoliuotame Uhano mieste greičiausiai pilkas ir gąsdinantis. Tačiau kai kurie australai verčiau renkasi likti ten, o ne pasinaudoti kita jiems siūloma galimybe: išskristi iš Kinijos ir dvi savaites praleisti karantine Kalėdų saloje – nedidelėje Australijai priklausančioje teritorijoje Indijos vandenyne.
Maždaug 1 600 km nuo vakarinės Australijos pakrantės esančios salos nuotraukos atrodo idiliškos – paplūdimiai su palmėmis, žydras vanduo, vešlios džiunglės ir gausybė laukinės gamtos. Didžiąją teritorijos dalį sudaro tarp turistų populiarus nacionalinis parkas, be to, sala garsėja įspūdingu kas metus vykstančiu reiškiniu – dešimčių milijonų raudonųjų krabų migracija iš džiunglių į jūrą. Tačiau visuomenėje Kalėdų sala labiau siejama ne su laukinės gamtos grožiu, o su žmonių kančiomis.
Pirmą kartą salą 1615 m. pastebėjo pro šalį plaukiantis britų laivas, o pavadinimą per 1643 m. Kalėdas jai suteikė britų Ost Indijos bendrovės kapitonas Williamas Mynorsas (salą lengva supainioti su kita Kalėdų sala, kuriai pavadinimą per 1777 m. Kalėdas suteikė kapitonas Jamesas Cookas. Toji sala dabar priklauso Kiribačiui, o pastaruoju metu ji žiniose minėta dėl dviejų britų kareivių, šeštajame dešimtmetyje ten stebėjusių atominės bombos bandymus ir dabar siekiančių kompensacijos už patirtas sveikatos problemas, dėl kurių jie kaltina radiaciją).
Daugiau kaip 200 metų dabar Australijai priklausančios salos krabai buvo palikti ramybėje, kol XIX a. pabaigoje netikėtai pastebėta, kad didžiąją dalį gyvenimo sausumoje jie praleidžia ant didžiulių fosfatinių uolienų išteklių – o tuo metu norint išmaitinti sparčiai didėjančią populiaciją buvo labai išaugusios aukštos kokybės trąšoms naudojamo fosfato kainos. Jungtinė Karalystė salą oficialiai aneksavo 1888 m., o 1897 m. du britų verslininkai sukūrė įmonę „Christmas Island Phosphate“ (CIP) ir pradėjo uolienų kasybą.
Buvo akivaizdu, kad kažkas iš to susikraus turtų, o vienas labiausiai iš to praturtėjusių žmonių buvo vyras, vardu Ongas Samas Leongas, kuris pelną šlavėsi iš antro svarbiausio kalnakasybai reikalingo elemento – pačių kalnakasių. Jis mirė 1917 m., o jo antkapis vis dar didžiausias didžiulėse Bukit Browno kinų kapinėse, iki šiol išlikusiose Singapūro centre, iš kur Kalėdų salą kažkada valdė britai. L. Ongas vežė į salą dirbti paniekinamai vadintus „kulius“ – darbininkus iš skurdžių pietų Kinijos kaimelių. Žodis „kulis“ atsirado iš Kinijos hieroglifų, reiškiančių kančia ir jėga.
„Kančia per jėgą“ – taip pat ir tiksliai parinktas ten gyvenusio ir dirbusio Australijos valstybės tarnautojo Johno Hunto parašytos Kalėdų salos istorijos pavadinimas. J. Huntas aprašo L. Ongo naudotą vertikalios integracijos modelį – jis ne tik atveždavo darbininkus, bet ir turėjo monopolio teises pardavinėti jiems opiumą bei vadovavo lošimo namams ir viešnamiams, kad galėtų susigrąžinti dalį jų atlyginimų bei užkirsti kelią susitaupyti pinigų ir grįžti namo.
Daugelis darbininkų šiaip ar taip žūdavo, dažnai nelaiminguose atsitikimuose darbe, pavyzdžiui, pervažiuoti nuriedėjusių uolienų pilnų sunkvežimių. Be to, trūko tinkamos medicininės priežiūros, o maistas buvo prastas. Dėl to daugelis darbininkų susirgdavo šimtmečio pradžioje labai paplitusia beriberio liga. 1901 m. nuo jos mirė 239 žmonės – daugiau kaip ketvirtadalis populiacijos.
Nors tokių siaubingai didelių mirčių skaičių vėliau nebeliko, pavojus susirgti beriberiu nedingo. O tada pasirodė Japonijos ginkluotosios pajėgos. Kalėdų sala tapo labiausiai į pietus nutolusia teritorija, japonų užimta per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau, J. Hunto nuomone, japonų okupacijos pasekmės nebuvo tokios siaubingos, kaip kitose Jungtinės Karalystės kolonijose bei Kinijoje: „Salą apvogė. Įvykdytas vienas išprievartavimas, nuo kurio moteris mirė. Kitos moterys jėga sugrąžintos į viešnamius. Nors egzekucijų nebuvo, kai kurie gyventojai sumušti, o kai kurie trumpai kankinti norint išgauti informacijos... Maisto niekam netrūko.“
Po karo Kalėdų sala pagal administracinį suskirstymą liko Singapūro dalimi. Tačiau 1948 m. Australijos ir Naujosios Zelandijos vyriausybės įsigijo CIP, o 1958 m. sala tapo Australijos teritorija. Daugelis jos gyventojų per prievartą grąžinti į Singapūrą, Malaiziją arba Kiniją, o 1973 m. pradėta vykdyti savanoriško persikėlimo programa. Pasibaigus ištekliams dešimtajame dešimtmetyje kalnakasybos veikla sustojo. Šiandien maždaug 2 000 saloje gyvenančių žmonių – daugiausiai CIP darbininkų palikuonys.
Tačiau šiame amžiuje prie jų prisijungė tūkstančiai ne savo noru atvykusių lankytojų. Vyriausybei priėmus daugybę nuo bandymo nelegaliai patekti į šalį atgrasyti turėjusių įstatymų, nuo 2001 m. pabaigos į Australijos žemyną plaukiantys prieglobsčio prašytojai būdavo atgabenami ir laikomi Kalėdų saloje. 2013 m. saloje jau buvo beveik 3 000 vadinamųjų „nereguliariai jūra atvykstančių keliautojų“. Ši politika namuose vertinta prieštaringai ir net sukėlė keletą protestų tarp sulaikytųjų migrantų, kaip, pavyzdžiui, 2011 m., kai padegtas gyvenamasis blokas. 2014 m. maždaug 375 migrantai pradėjo bado streiką. 2018 m. sulaikymo centras uždarytas, tačiau vis dar laikomas paruoštas nenumatytiems atvejams, jei Australija staiga vėl patirtų laivais atvykstančių migrantų krizę. Šiuo metu centre gyvena tik viena keturių žmonių šeima, kurių deportaciją į Šri Lanką praeitą rugpjūtį jau skrendant sustabdė teismas.
Nors salos praeitis niūri, joje praleisti dvi savaites neatrodo labai baisu. Tačiau daugelis australų, kuriems pateiktas pasiūlymas, yra kinų kilmės. Jie mano, kad baltaodžiams australams karantinas greičiausiai būtų pasiūlytas žemyne. Bet žinant salos istoriją, ar verta stebėtis jų įtarumu?