Sankelmarko akademijos kompleksas – pagrindinis pastatas su auditorijomis, valgykla, viešbutėliu ir keletu papildomų nakvynės namelių – įkurdintas nuošaliai, romantiškoje miško apsuptyje, šalia ežerėlio. Tad leistis į kelionę skatina ne tik aktualios temos, bet ir savotiškas avantiūrizmas...
Šįkart lapkričio pabaigoje, jau peršokant į gruodį, surengtas seminaras „Rytprūsiai – atminties dimensijos“ pristatė Kionigsbergo / Kaliningrado, Mozūrijos-Varmijos bei Klaipėdos krašto paveldą ir dabartį.
Akademijos vadovas dr. Pletzingas (seminarui vadovavęs kartu su dr. Petra Zühlsdorf-Böhm), šių eilučių autorę, matyt, jau įsidėmėjęs kaip įkyrią priekabiautoją, nes vis padejuoju, kad Rytprūsių kontekste lietuviškas temas užgožia kaliningradietiškos ir lenkiškos, šįkart, kai nesusilaikiusi vėl paklausiau, kodėl Lietuvai skirtas podukros vaidmuo, į priekaištą atsakė priekaištu – vis nepavyksta prisikviesti pranešėjų, vieni vokiškai nemoka, kiti laiko neturi ir pan., šiame seminare irgi tik vienas pranešimas iš Lietuvos...
Liuneburgo Nordost institute dirbanti dr. Agnieszka Pufelska, skaitydama pranešimą „Rytprūsių kultūrinis palikimas Alenšteine / Olštyne“, gausiai pateikė iliustracijų iš archyvų, ekrane matėme ir širdį glostantį Immanuelio Kanto raštą bei parašą. Mat istorijos paradoksai lėmė, kad nemaža Albertinos – Kionigsbergo universiteto – archyvų dalis po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė Olštyne. Pranešėjos iniciatyva daug tų bylų jau suskaitmeninta. Per diskusijas paklausiau, ar neaptikusi lietuviškų raštų. Norėjau, kad būtų primintas ir lietuviškasis dėmuo (kai kuriems jauniesiems svečiams iš Kaliningrado tai gal išvis naujiena). Pufelska patvirtino susidūrusi su Lietuvių kalbos seminaro, Albertinoje veikusio ilgą laiką, medžiaga. Bet jos pranešimo ašis – Rytprūsių lenkiškųjų pakraščių „apsisprendimas“. Referendumas surengtas po Pirmojo pasaulinio karo pagal Versalio taikos sutartį. Jo rezultatus galima interpretuoti įvairiai, bet skaičiai rodo, kad triuškinamai balsuota Vokietijos naudai. Dauguma lenkų (veikiau mozūrų, iš kurių ne visi tapatinosi su „motinine“ savo tauta) irgi apsisprendė provokiškai. Pranešėja įdėmiau apžvelgė Olštyno pilies virsmą muziejumi – Heimatmuseum joje įkurtas, kai gyventojai apsisprendė likti Vokietijos sudėtyje. Po 1945 m., kai kraštas priskirtas Lenkijai (Olštynas dabar yra Varmijos Mozūrų vaivadijos sostinė), „paveldėtą“ muziejų praturtino eksponatai iš aplinkinių dvarų. Sukaupta ir krašto lenkiškumo įrodymų – etnografinių eksponatų. Tautinį pasididžiavimą diegė tokios tezės, kaip antai: „Kopernikas – lenkų astronomas.“ Vokiškąją dimensiją muziejuje bandyta ištrinti ir „neutraliais“ dailės ekspozicijų pavadinimais – „Europos tapyba“ ar pan. Kai kurie pilies eksponatai buvo išvežti į Varšuvą, aprašymuose nenurodant, iš kur jie kilę.
Šią temą tęsė dr. Benjaminas Conradas iš Berlyno, skaitydamas pranešimą „Tautos apsisprendimas 1920-aisiais Mozūrijoje – kas likę iš šio mito“. Pateikta įspūdinga statistika, kaip balsavo įvairios apskritys – vis ne Lenkijos naudai. Svarbi detalė, kad balsavimui buvo pateikti du lapeliai, viename įrašyta „Lenkija“, kitame – „Rytprūsiai“...
Rašytojas Marcelis Kruegeris, atvykęs iš Airijos, į lenkiškuosius Rytprūsius pažvelgė per siauresnę – asmeninio likimo – prizmę. Pranešime „Vienos Varmijos šeimos istorija“ pristatęs savo močiutės Cecilijos gyvenimo kelią (beje, apie tai jis yra išleidęs ir knygą Babushka’s Journey), prisipažino vėlokai pradėjęs domėtis savo senelių kilme (močiutė gimusi netoli Olštyno, senelis, su kuriuo Cecilija susipažino jau Vokietijoje, kilęs iš Pomeranijos). Cecilijos gyvenime buvo ir toks tragiškas epizodas – sovietinis lageris. 1949 m. gavusi galimybę rinktis, kur „grįžti“, išvyko į Vokietiją. Pasak pranešėjo, savo močiutės istoriją iš pradžių traktavęs kaip grynai vokišką, gilindamasis į ją suvokė, kad Varmijoje susipynusios ir vokiškos, ir lenkiškos gijos. Artimiau prisilietė prie savo močiutės gimtosios aplinkos pernai, kai, gavęs stipendiją, kelis mėnesius gyveno Olštyne. Savo pranešimą iliustravo senomis nuotraukomis.
Nemenkus lūkesčius siejau su Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto atstovės dr. Magdalenos Kardach pranešimu „Literatūra ir politika Rytprūsiuose 1933–1945“. Tikėjausi daug sužinosianti apie regiono rašytojus tragiškame to laikmečio kontekste (beje, pranešėja yra išleidusi ir analogiškai pavadintą knygą). Bet šiek tiek nusivyliau, o vėliau ir iš kitų klausytojų išgirdau skeptiškus vertinimus – pernelyg daug abstrakčių teorinių samprotavimų... Kai kurie nuokrypiai nuo temos, pavyzdžiui, atvirukų su kaimo kraštovaizdžiais demonstravimas, pranešimui nepakenkė, tačiau ilgi išvedžiojimai, kuo skiriasi etninių grupių mentalitetas, kuo panaši jų tapatybė, darė įspūdį, kad čia dar tik įžanga į temą. Trumpai ekrane šmėkštelėjo nemenkas šio regiono rašytojų sąrašėlis – Ernstas Wiechertas, Agnes Miegel, Alfredas Brustas ir kt., tačiau pranešimą papildė vos viena kita citata iš jų pasisakymų ar kūrinių. Aptariant šį laikotarpį, žinoma, privalu įvertinti rašytojo santykį su nacionalsocializmu. Būta pavienių bendradarbiavimo atvejų (pavyzdžiui, poetė Miegel pasidavė, o štai Wiechertas nesileido įtraukiamas į propagandinę mašiną). Vis dėlto, matyt, pagrįstai pasakyta, kad ne tiek rašytojai rėmė režimą, kiek šis gebėjo gudriai pasinaudoti jų kūrinių motyvais, pirmiausia – ne vieno pagerbtomis „rytprūsiškomis dorybėmis“ (pareigos jausmu, stipriais ryšiais su gimtine ir pan.).
Į Mozūrų Varmiją žvelgta ne vien Lenkijos atstovų, o į Karaliaučių / Kaliningradą – ne tik (dabartinių) vietinių žvilgsniu. Kaliningradiečiai gana entuziastingai siekia pažinti dingusį Kionigsbergą, bando išsaugoti, atkurti bent kai kuriuos objektus – savo džiaugsmais bei rūpesčiais dalijosi ne tik pranešėjai, daug kas papildomai pasisakė iš tribūnos, aktyviai dalyvavo diskusijose (buvo sinchroninis vertimas į / iš vokiečių kalbos, tad daugelis sėdėjo su ausinėmis).
Štai Svetlana Kolbanjova, žurnalistė, Kaliningrado televizijoje vedanti Rytprūsių virtuvės šou, turbūt vienintelė iš kaliningradiečių kalbėjusi vokiškai (o per pertraukas paaiškėjo, kad ir lietuviškai!), pristatė bauhauzo paveldą. (Bauhauzas, paraidžiui verčiamas „namų statyba“, – tai modernus ir funkcionalus architektūros stilius, atsiradęs po Pirmojo pasaulinio karo.) Pranešėja pristatė keleto architektų prieškarinius kūrinius, lėmusius regiono genius loci, aptarė jų modifikacijas. Architektas Hannsas Hoppas darbavosi Kionigsberge nuo 1914-ųjų. Jo suprojektuota Mergaičių amatų mokykla po Antrojo pasaulinio karo tapo Kaliningrado karininkų namais. Hoppas vadovavo grupei, 1920 m. sukūrusiai Rytų mugės paviljoną (regis, šia kasmete muge skatintas ryšys su Rytprūsiais, kuriuos po Pirmojo pasaulinio karo nuo Vokietijos atskyrė „Lenkijos koridorius“). Hoppas suprojektavo ir Devau aerodromą, dabar priklausantį sportinės aviacijos klubui – aistringai pasakota apie verdančią kovą, kad aerodromas liktų aerodromu. Architektas Robertas Liebenthalis įamžino savo vardą, plėsdamas Albertinos pastatą – jo sukurtas universiteto priestatas pavadintas Liebenthalio fligeliu (ar sparnu).
Kaliningradiečiai apgailestavo dėl prastos pastatų apsaugos – menkas finansavimas lemia, kad apstu liūdnų kuriozų, pavyzdžiui, senas vertingas namas nuperkamas vien dėl žemės, taigi jo likimas nulemtas... Paminėtas ryškiausias naujosios architektūros kaip svetimkūnio pavyzdys – Dom Sovetov... Bet pasidžiaugta, kad paveldo, krašto istorijos pažinimui rengiamos pėsčiųjų ekskursijos, esama paveldosaugos entuziastų...
Dviejų autorių pranešimą „Žydų bendruomenės ir sinagogos istorija Kionigsberge ir Kaliningrade“ pristatė Leonidas Plitmanas, verslininkas, apgailestaudamas, kad jo bendraautoris, istorikas Viktoras Šapiro dalyvauti negalėjęs. Prisiminė į Kaliningradą, griuvėsių miestą, atvykęs po karo, būdamas septynerių, glaustai papasakojo apie sinagogą, atstatytą privačiomis lėšomis. Bendru verslu su vokiečiais užsiimančio pranešėjo tiek finansinis, tiek organizacinis indėlis, atrodo, yra nemenkas. Kanto kapo kaimynystėje iškilusi sinagoga turėtų traukti turistus ne tik atkurtąja autentika, bet ir naujais akcentais – vitražai sukurti pagal Marco Chagallo kūrinius. Plitmanas prisiminė ir paminklą nužudytiesiems Palmininkuose (netoli Kaliningrado) – iš 7000 koncentracijos stovyklos kalinių išgyveno vos keliolika.
Aleksandras Nataličius, gimęs Kaliningrade, papasakojo apie savo šeimos projektą – dabartiniame Poleske (Labiau / Labguva) atkuriama 1840 m. pastatyta, iki 1945 m. veikusi, po to apleista alaus darykla. Tai ne tik verslo, bet ir istorinis-edukacinis projektas – turistai jau priimami. Darykloje ketinama įkurti muziejų, atgaivinti gretimą parką.
Lietuviškąjį „frontą“ teko atlaikyti vienai pranešėjai – dr. Silvai Pocytei iš Klaipėdos. Paskutinę seminaro dieną skaityto pranešimo pagrindas – neseniai išleista keturių autorių (jos ir Sigitos Kraniauskienės, Ruth Leiserowitz, Irenos Šutinienės) monografija „Klaipėdos kraštas 1945–1960: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose“. Pokarinę situaciją Klaipėdoje atskleidžia apklaustų žmonių prisiminimai – tiek užsilikėlių vietinių (daugiausia tokių, kurie traukėsi, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių sugrįžo), tiek atsikėlėlių iš Didžiosios Lietuvos, tiek rusakalbių atvykėlių. Dominuoja bado, šalčio, vargo motyvai (su „vaizdingomis“ detalėmis – eilėje prie duonos stovima visą naktį). Rusakalbiai, pokariu sudarę daugumą (vėliau lietuvių procentas persvėrė), dažniausiai užėmė valdžios postus, priklausė partinėms struktūroms. Vietinių pokariu buvo likę nedaug (vis dėlto ne vienetai, o tūkstančiai), bet 1958–1960 m. vykusi „repatriacija“ į Vokietiją tas gretas visai išretino – nemažai lėmė tai, kad žmonės savame krašte pradėjo jaustis svetimi. Mūsų, lietuvių, šios liūdnos istorijos nestebina – štai nuo fronto traukęsi vietiniai, kai sugrįžo, savo namus rado užimtus, „naujakuriai“ neketino jų atiduoti, nebent tvarte leisdavo prisiglausti… Bet šie liudijimai, iliustruoti ir nuotraukomis ekrane, regis, užgavo ne vieno kaliningradiečio jausmus – jauna klausytoja piktinosi, kad visi pavyzdžiai negatyvūs, o antai jos močiutė gražiai su vokietėmis sugyvenusi… Per pertraukėlę neiškentusi priėjau ir pasiteiravau, ar ji nieko negirdėjusi apie moterų, net mergaičių prievartavimus? Priminiau Iljos Erenburgo kreipimąsi į raudonarmiečius – rašytojas be jokių literatūrinių vingrybių ragino: „Žudykite, žudykite, žudykite – nėra nė vieno nekalto vokiečio. Kalti visi, net negimusieji. Vykdykite draugo Stalino direktyvą. Prievartaukite vokietes, palaužkite jų rasinį išdidumą. Žudykite, šlovingieji, nenugalimieji raudonarmiečiai.“ Ir tai neliko vien tuščiais žodžiais...“
Beje, mąstyti apie „draugišką sugyvenimą“ nuteikė ir berlynietės Irinos Roehring filmas „Kaliningrado klausimas [Quest] – Gralio paieška 21 amžiuje“. Tiesa, tai labiau impresijos negu dokumentika (seansas „priešpremjerinis“ – sukūrimo data nurodyti 2020 m.). Filmas, trikdęs eklektikos (kompiuterinių žaidimų Parsifalio motyvais ir pan.) perviršiu, pateikė ir vertingų istorinių nuotraukų, ir niūrių šiandienos kadrų. Man ypač įsirėžė vieno gana jauno kaliningradiečio pasakojimas, kaip atvyko senas vokietis ir dalijosi atsiminimais, kad čia buvęs jo šeimos namas... Simptomiškai tarsi visą sovietinį „humanizmą“ ir „nepakaltinamumą“ atskleidė atsakymas: buvęs tavo namas dabar yra mano namas, tai mus ir vienija!.. Jokio kaltės krepštelėjimo, jokios empatijos...
Seminarą baigė Henriette Piper pranešimas „Paskutinis Kionigsbergo kunigas: Hugo Linckas tarp Rytprūsių ir Hamburgo“. Ji pristatė ir to paties pavadinimo knygą, kurios herojus yra autorės senelis. Nonkonformistinę laikyseną kunigas Linckas demonstravo ir nacionalsocializmo laikais, bet ypač svarbūs vaizdai, atskleidžiantys pokarinę situaciją. Štai drastiškas liudijimas iš Raudonosios armijos „išvaduoto“ Kionigsbergo – pasitaikė kanibalizmo atvejų… Ne, žinoma, ne raudonarmiečiai ir ne „taikūs“ atvykėliai šitaip peržengė žmogiškumo ribas, tą padarė patys vokiečiai, tačiau šie istorinės mėsmalės vaizdiniai jauniesiems kaliningradiečiams, tikiuosi, papildys, kiek kitomis spalvomis nudažys jų senelių – pobeditelej fašizma – heroizmą... (Linckas su žmona išvyko į Vokietiją 1948 m. organizuotu, matyt, paskutiniu ešelonu.) Šią knygą iš autorės įsigijau, bus proga detaliau pasigilinti ir į asmeninį kunigo likimą, ir į Kionigsbergo tragediją.
Tokie seminarai, suprantama, turi papildomų žavių aspektų. Rytprūsių tema paprastai traukia tuos, kuriems tas kraštas „savas“ – patys ten gimė ar iš ten kilę jų tėvai, seneliai. Tad vieną kitą asmeninės istorijos nuoskilą galima išgirsti ir gurkšnojant kavą. Šįkart artimiau pabendravau su p. Grita, apgailestavusia, kad čia nedalyvauja jos garbaus amžiaus mama, nors ji ne iš Rytprūsių, gyveno Virbalyje, – tai istorija apie Lietuvos vokiečius, 1941 m. repatrijavusius Vokietijon.
Papildoma paskata dalyvauti Academia Baltica seminaruose (šalia padengiamų – iki tam tikros sumos – kelionės išlaidų) tampa ir paturistavimo galimybė. Mat renginys baigiasi sekmadienio pietumis, tuoj po jų beveik visi dalyviai išsivažinėja (ir kaliningradiečiai savo autobusu išdarda), bet vilniečiai dažniausiai (aš – visada) naudojasi organizatorių leidimu likti iki pirmadienio, mat autobusas iš Hamburgo į Vilnių vyksta ne kasdien. Taigi pašniukštinėti po akademijos aplinką lieka visa sekmadienio popietė. Galima apeiti aplink Sankelmarko ežeriuką, tam skiriant valandą ar kiek daugiau (esu tą žygį atlikusi, šįkart tenkinausi pasivaikščiojimais pakrante per pertraukėles). Galima apžiūrėti netoliese esančią istorinę-archeologinę įžymybę – atkurtą akmens amžiaus kapinyną (keletą metų tai būdavo privalomas mano programos punktas). Patraukus keliu Šlėzvigo link, galima stabtelėti prie bent trijų paminklų 1864 m. Danijos karo aukoms ir herojams pagerbti (neįsigilinusi į šio karo detales, vis nustebdavau, skaitydama padėką austrų kariams už pagalbą). Pasirodo, 1864 m. Austrija ir Prūsija kariavo su Danija dėl Šlėzvigo ir Holšteino hercogysčių. Dingstimi tapo 1863 m. Danijos priimta konstitucija, pagal kurią Šlėzvigas ir Holšteinas tapo šalies dalimi, nors iki tol su Danija juos siejo tik unija. Savo ruožtu Austrija ir Prūsija okupavo Holšteiną ir Lauenburgą (irgi priklausiusį Danijai), reikalaudamos sustabdyti konstitucijos galiojimą. Danija šį reikalavimą atmetė, todėl 1864 m. vasario 1 d. prasidėjo karas. Jį pralaimėję danai pagal Vienos taikos sutartį, pasirašytą tų pačių metų spalio 30 d., neteko Šlėzvigo, Holšteino ir Lauenburgo...
Šįkart su vilniete bendrakeleive pasiryžom pasiekti Oeversee gyvenvietę ir susirasti Šv. Jurgio bažnyčią, menančią net XII a. Mūsų ne itin ilgą žygį vainikavo sėkmė – tvarkingų, jaukių kapinių apsuptyje išvydome akmens mūro bažnyčią. Įėjusios pasigrožėjom santūria erdve, renesansine medine sakykla, XIX a. vargonais (bažnyčia nemažai perstatymų patyrė ir kitais amžiais).
Pirmadienio rytą iš Sankelmarko išvykome į Hamburgą, miestą Vokietijos šiaurėje, pakilusį iš karo griuvėsių, prigludusį prie Elbės, išraižytą daugybės kanalų...
