Vienintelis Georgas M. Gärtneris, gimęs Schweidnitze (dabartinė Svidinica, Lenkijos Žemutinės Silezijos vaivadija), dingo kaip į vandenį. 4 dešimtmečius jo nuotrauka kabėjo Federalinių tyrimų biuro labiausiai ieškomų asmenų sąrašo viršuje, tačiau rasti vyriškio nepavyko. Kokia šio žmogaus istorija? Apie tai – šiame straipsnyje.
1920-aisiais pasaulį išvydęs Georgas buvo aktyvus vaikas, mokykloje garsėjo kaip puikus atletas, geras slidininkas ir nutrūktgalvis, svajojęs apie architekto studijas bei tolesnę karjerą. Deja, kaip žinia, gyvenimo planai dažnai nueina „šuniui ant uodegos“ – jaunasis Georgas užsikrėtė sunkia difterijos forma, todėl nebaigė studijų, ir viltys projektuoti didžiulius statinius liko neįgyvendintos.
Europoje siaučia Antrasis pasaulinis karas, ir Georgas užsirašo savanoriu į Vermachtą (Vokietijos ginkluotosios pajėgos) bei tampa Afrikos ekspedicinių pajėgų (Afrika Korps) dalimi. Iš vienos pusės – dėl nuotykių troškimo, iš kitos – dėl noro išvengti siuntimo į Rytų frontą.
Atvykęs į Libiją jau 1943-iaisiais jis dalyvauja kautynėse, tačiau tai – pabaigos pradžia: kasdien vokiečiai traukiasi nuo juos spaudžiančių britų ir gegužę įvyksta tai, kas neišvengiama, – Georgas M. Gärtneris kartu su kitais 220 000 Vokietijos bei Italijos karių patenka į Sąjungininkų nelaisvę ir yra išsiunčiamas į Demingo belaisvių stovyklą Naujosios Meksikos valstijoje.
Skirtingai nuo sovietinių lagerių karo belaisviams, JAV laikomi vokiečiai stipriai piktintis negalėjo: gana geras maistas ir buitinės gyvenimo sąlygos, net galimybė studijuoti atskirus koledžo kursus bei ypatingomis progomis duodamas alus – visa tai amerikiečiai galėjo pasiūlyti belaisviams. Tiesa, karui artėjant prie pabaigos ir sąjungininkams vieną po kito išvaduojant nacių koncentracijos stovyklas bei matant vykdytus žiaurumus, Demingo stovyklos sargybiniai tampa gerokai šaltesni ir atšiauresni.
Taigi, karas baigiasi ir Georgas supranta, kad jo laukia deportacija atgal į Vokietiją. Ir, tiesą sakant, ne į Vokietiją – jo gimtosios vietos Žemutinėje Silezijoje nebepriklauso Vokietijai, ten šeimininkauja sovietai, kurie buvusiam Vermachto kariui tikrai nepasiūlys „taikos ir draugystės“ karo nualintoje žemėje.
Georgas nusprendžia bėgti. Įdėmiai stebėjęs šalia einančio geležinkelio traukinių grafiką, sutemus jis iššliaužia pro tvoros spragą ir pasislepia prekiniame vagone. Prasideda amerikietiškoji Georgo M. Gärtnerio epopėja, kuri taip pat yra savaip pamokanti.
Pradėjęs nuo darbo Kalifornijos ūkiuose ir prisistatinėjęs kaip emigrantas iš Norvegijos Peteris Petersenas, savo tapatybę greitai pakeitė į Denniso Whileso. Sukūrus atitinkamą gyvenimo ir karo metų negandų istoriją, jam net pavyko gauti socialinio draudimo numerį bei vairuotojo pažymėjimą.
Tuo metu FTB nesiliovė jo ieškojusi – belaisvių stovyklos gyventojų apklausos nepadėjo, Georgas-Denisas apdairiai niekam nepasakojo apie savo pabėgimo planą, iškabintos nuotraukos taip pat neatkreipė dėmesio.
Bėgo metai, Georgas keitė darbus – nuo slidinėjimo instruktoriaus žiemą iki padienio darbininko vasarą. 1952-aisiais jis netgi buvo vienas iš gelbėjimo ekspedicijos vadovų, kai reikėjo pasiekti keleivinį traukinį, įstrigusį Siera Nevados pusnynuose. Jo ir kitų ekspedicijos dalyvių nuotrauką publikavo „Life“ žurnalas, bet ir tuomet niekas neatkreipė dėmesio, kad Georgo ir vieno ieškomiausių FTB žmonių atvaizdai stebėtinai sutampa.
1964-aisiais Georgas-Denisas vedė amerikietę Jean ir 20 metų net nuo žmonos slėpė savo įdomią praeitį, bet galiausiai jai viską papasakojo. Nežinia, ar čia amerikietiškas verslumas, ar sąžinės graužatis senatvei artėjant, tačiau 1985-aisiais, vieno TV šou metu, Georgas viską išklojo tūkstančiams žiūrovų.
Išleidęs prisiminimų knygą, 2013-aisiais šis neeilinio likimo žmogus, būdamas 92-jų metų amžiaus, ramiai numirė savo namuose, Kolorado valstijoje.
