Kalbu visų pirma apie Rusijos ir Lenkijos prezidentus – Vladimirą Putiną ir Andrzejų Dudą. Koncentracijos stovyklos teritorijoje Lenkijoje vykusioje ceremonijoje A. Duda pristatė savo nacionalistinės vyriausybės interpretaciją. Šioje istorijos versijoje lenkai buvo Hitlerio-Stalino pakto, padalijusio Rytų Europą tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, aukos (tiesa), vėliau – nacių režimo aukos (tiesa) ir sovietų režimo aukos (taip pat tiesa), tačiau niekada nebuvo kolaborantai (netiesa).
V. Putinas šį renginį demonstratyviai boikotavo. Bet jis jau prieš kelias dienas pasisakė Holokausto memoriale „Yad Vashem“ Jeruzalėje – renginyje, kurį savo ruožtu boikotavo A. Duda. Pastaraisiais mėnesiais V. Putino išvystytame naratyve iš tiesų būtent lenkai su savo provokaciniais manevrais ketvirtajame dešimtmetyje nepaliko vokiečiams ir sovietams kito pasirinkimo, kaip tik sudaryti paktą (tiesiog absurdiškas faktų iškraipymas). Vieninteliai V. Putino pasakos herojai yra rusai ir kiti sovietai, kurie išlaisvino Aušvicą ir nugalėjo nacius (tiesa), bet šiaip nepadarė lenkams nieko blogo. Tai akivaizdžiai netiesa: 1940 m. sovietai Katynės miške išžudė 20 000 lenkų, ir tai tėra vienas iš jų nusikaltimų.
Abu šie vyrai, matyt, siekia sukurti įspūdį, kad antisemitizmo liga iš esmės yra kažkieno kito problema. Štai tokią idėją mums bando įpiršti tautų, turinčių senas pogromų tradicijas, lyderiai. Taip, būta lenkų ir rusų, kurie per karą didvyriškai gelbėjo žydus; tačiau būta ir tokių, kurie patys prisidėjo prie žudynių arba jas toleravo. Nepaisant to, Lenkijos dešiniojo sparno vyriausybė, jau ir taip Europos Sąjungos „bête noire“, žlugdanti teismų nepriklausomybę, bando padaryti nusikaltėliais visus tuos, kurie teigia, kad kai kurie lenkai per Holokaustą kolaboravo su naciais.
Vadinkime šią beprasmišką pseudokontroversiją tikruoju vardu: tai nė iš tolo neprimena diskusijų apie tai, kas iš tiesų įvyko praeityje, bet tėra grynai propagandinė kova. Lenkijos vyriausybė siekia kurstyti savo rėmėjų nacionalizmą, puoselėdama naratyvą apie daugiametę (ir tebesitęsiančią) viktimizaciją ir skriaudas, dėl kurių reikia kaltinti Vokietiją, Rusiją ir iš tikrųjų visą ES. Rusija savo ruožtu siekia sustiprinti įtampą tarp Varšuvos, Berlyno ir Briuselio, tikėdamasi šitaip pakenkti ES, kurią V. Putinas niekina.
Tai, kas tragiškai pasimeta dėl šios klastos, yra tikrasis nuoširdaus atminimo tikslas. Tai turėtų būti proga sielos tyrinėjimui, atviram ir nepatogiam žvilgsniui ne tik į mūsų pačių tautines kultūras, bet ir į individualią žmogiškąją sąžinę. Mes niekada negalėsime deramai paaiškinti, kaip apskritai gali įvykti kas nors panašaus į Holokaustą, ir niekada negalėsime būti tikri, kad tai nepasikartos. Tačiau mes žinome, kad atsakymas turi šį tą bendro su žmogaus psichikos gelmėmis, be galo sudėtingais ir neretai prieštaringais gebėjimais daryti tiek gera, tiek bloga.
Šia nuolankumo dvasia Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris kreipėsi į Holokaustą išgyvenusių žmonių, jų palikuonių ir pasaulio lyderių auditoriją „Yad Vashem“ memoriale, kol V. Putinas žiūrėjo į šalį. Siekdamas apsaugoti aukas nuo dar vienos traumos – vėl išgirsti vokiečių kalbos garsus – F.-W. Steinmeieris kalbėjo hebrajiškai, o paskui angliškai. „Stoviu čia palinkęs po sunkia istorine kaltės našta“, – sakė jis, o vėliau perspėjo apie atsinaujinusį antisemitizmo ir neapykantos pakilimą Vokietijoje ir kitur bei pasižadėjo amžinai su tuo kovoti.
F. -W. Steinmeieris suvokė ir kitą minėjimo tikslą – suburti žmones, kadaise stovėjusius priešingose pusėse. Tai lemiamas žingsnis kelyje į susitaikymą ir vienintelė paguoda išgyvenusiems žmonėms. „Mano siela sujaudinta susitaikymo dvasios, – kalbėjo F.-W. Steinmeieris, – dvasios, kuri atvėrė naują ir taikų kelią Vokietijai ir Izraeliui, Europai ir kitoms pasaulio šalims.“
Tai – orus būdas prisiminti Aušvico išvadavimą. O tai, ką daro V. Putinas ir A. Duda, priešingai, tėra atminties teršimas ir profanacija.
