Erdaočiao rajonas Kinijos vakarinio Sindziango regiono sostinėje Urumči atrodo labai panašus į kitus Kinijos miestų rajonus. Gatvėse pilna prabangių automobilių, besivaržančių dėl vietos su skubančiais maisto išvežiotojų motoroleriais. Daugelis pastatų nauji, pastatyti iš plieno bei stiklo ir labai panašūs.
Neliko jokių žymių, kad 2009 m. liepą čia vyko kruviniausiu etniniu susirėmimu per daugelį dešimtmečių virtusios riaušės. Jose susirėmė daugiausiai islamo tikėjimą išpažįstantys ir tiurkų kalba kalbantys Sindziango vietos gyventojai uigūrai ir daugiau kaip 90 proc. Kinijos gyventojų sudarantys kinai hanai. Riaušės kilo uigūrams pradėjus protestą dėl to, kad pietų Kinijoje minia užmušė du gamykloje dirbusius uigūrus. Iš daugiau kaip 200 pirmąją dieną Erdaočiao rajone ir kitose Urumči dalyse kilusiuose susirėmimuose nužudytų žmonių didelė dalis buvo hanai. Vėliau gatves užplūdo keršto trokštančios hanų minios. Mieste net keletą dienų tvyrojo baimė ir įniršis.
Dabar Urumči mieste ramu, tačiau tautinė atskirtis vis dar matoma. Erdaočiao rajonas ir toliau laikomas uigūrų teritorija. Čia uigūrų vadovaujamose parduotuvėse galima nusipirkti garuojančių makaronų ir troškintos ėrienos, apskritų paplotėlių, spalvingos medžiagos ritinių ir religinių objektų. O kitose miesto dalyse daugiausiai gyvena hanai, kurie sudaro tris ketvirčius Urumči miesto gyventojų ir dominuoja miesto ekonomikoje. Aukščiausias miesto pastatas – 229 m. aukščio biurų dangoraižis, priklausantis valstybiniam bankui, įsikūrusiam 2 000 km į rytus esančiame Pekine – mieste, kuris Sindziango uigūrų kultūrai toks tolimas, kad atrodo, tarsi būtų kitame pasaulyje.
Urumči mieste geriau įsitvirtinę hanai, tačiau visame Sindziange gyvena maždaug 10 mln. uigūrų ir 9 mln. hanų. Juos skiria ne tik kultūra, bet ir vietos geografinės ypatybės. Hanai daugiausiai gyvena šiaurinėje regiono dalyje, kur įsikūręs ir Urumči miestas. O uigūrai gyvena daug skurdesnėje pietinėje dalyje, senoviniuose oazių miestuose, pavyzdžiui, Kašgare ir Hotane. Šiaurinę ir pietinę miesto dalį skiria Takla Makano dykuma.
Kad suprastume, kodėl valstybės pareigūnai 2016 m. pradėjo Sindziange statyti gulagus, kuriuose vėliau įkalinta maždaug milijonas žmonių, (daugiausiai uigūrų), svarbu suprasti, kodėl toks tautinis susiskaldymas atsirado. Po 2009 m. riaušių kinai hanai ėmė dar labiau nepasitikėti uigūrais. Negailestingos vyriausybės atsakomosios priemonės sukėlė uigūrų pagiežą. „Profesinio mokymo centrais“ vadinamos kalėjimo stovyklos parodo, kad etninį susiskaldymą dabar palaiko pati valstybė. Dėl to galima tikėtis, kad uigūrų kančios nesibaigs dar ilgai.
Į kalėjimo stovyklas uigūrai siunčiami už tai, kad, pavyzdžiui, pernelyg griežtai laikosi uigūrų tradicijų arba elgiasi kaip dievobaimingi musulmonai. Valdžios atstovai tikina, kad taip sutramdė terorizmą. Pasak jų, per paskutiniuosius penkiolika metų prieš pastatant stovyklas Sindziange įvykdyta tūkstančiai teroro atakų, o pastačius stovyklas nebeįvyko nė vienos. Tačiau masinis uigūrų įkalinimas neabejotinai tik dar labiau sustiprino neapykantą Sindziangą valdantiems hanams.
Nustatyti, ką apie stovyklas Sindziange mano visuomenė – sudėtinga. Regione apsilankantys užsienio žurnalistai atidžiai sekami – dažnai civiliais drabužiais vilkinčių agentų, sekančių juos automobiliais ir pėsčiomis. Daugelyje sankryžų pastatytos nedidelės policijos nuovados. Visur kitur įrengta nesibaigianti galybė stebėjimo kamerų, o daugelyje jų naudojamos veido atpažinimo technologijos. Įėjimas į daugumą pastatų ir parduotuvių (nuo didelių viešbučių ir prekybos centrų iki knygynų ir mažyčių užkandinių) saugomas rentgeno spindulių skaitytuvais ir metalo detektoriais. Degalus perkantys klientai turi leisti apieškoti jų automobilius, nuskenuoti veidus ir patikrinti tapatybę.
Akivaizdu, kad tokios plačios apsaugos priemonės daugiausiai skirtos sekti uigūrus ir atgrasyti juos nuo minties protestuoti ar rengti atakas. Regiono greitkeliais važiuojantys keliautojai dažnai stabdomi patikros punktuose, kuriuose jų automobilius patikrina visą kūną dengiančiais šarvais vilkintys ir šalmus mūvintys bei lazdomis ginkluoti pareigūnai. Uigūrai kartais apklausiami ir patikrinami dar kartą. Tuo tarpu pro šalį važiuojantys hanai dažnai net nestabdomi.
Pastaraisiais metais valdžia daugiausia dėmesio skyrė uigūrų tikėjimui. Kai kurios mečetės buvo uždarytos arba nugriautos. Kitose pašalinti kupolai, pusmėnuliai ir kiti Islamo kultūros simboliai, kad atrodytų labiau „sinifikuotos“. Valdžios atstovai padidino šventyklų kontrolę, pavyzdžiui, uždraudė religijos mokyti vaikus. Taip pat uždrausti daugelis religinių simbolių, pavyzdžiui, moterims nebeleidžiama dengti galvos, o vyrams – auginti ilgų barzdų. Valstybės tarnautojams ir studentams uždrausta švęsti šventąjį musulmonų mėnesį ramadaną.
Tačiau daugelis Sindziango hanų teigia, kad griežtos saugos priemonės jų netrikdo. „Mes prie to pripratę – dabar net džiaugiamės, nes žinome, kad taip mums saugiau“, – teigė Chen pavarde prisistačiusi moteris. Ji į netoli Urumči miesto įsikūrusį Turfaną iš Kinijos vidurio persikėlė prieš septynerius metus ir atidarė elektroninių prekių parduotuvę.
Kai kurie Sindziango hanai regione turi gilesnes šaknis negu ponia Chen – jie atsikraustė netrukus po to, kai valdžią Pekine perėmė komunistai, tad čia gyvena nuo šeštojo dešimtmečio. Tais metais Mao Dzedongas į tuo metu beveik vien uigūrų gyvenamą regioną atsiuntė 175 tūkst. į atsargą išleistų hanų karių, kad įsikurtų regione, pradėtų ūkius ir padėtų saugoti regiono sieną su sovietų valdoma Centrine Azija. Jie tapo vadinamojo Sindziango Gamybos ir statybos korpuso (kiniškai bingtuan) nariais. Ši didžiulė organizacija, kurią iš dalies galima pavadinti valstybės valdoma įmone, o iš dalies – sukarintosiomis pajėgomis, ėmė dominuoti Sindziango žemės ūkio sektoriuje, tad uigūrai nesugebėjo su ja varžytis. Dabar ji valdo didžiulius žemės plotus ir išaugina didelę dalį Kinijos medvilnės ir pomidorų, dažnai naudojantis iš kitų Kinijos vietovių atsivežtų migrantų hanų darbu. Be to, ji dalyvauja statybų, nekilnojamojo turto ir naftos pramonės sektoriuose (nors naftos sektoriuje dominuoja kitos daugiausiai hanų vadovaujamos valstybinės įmonės). Pastaraisiais metais organizacija ėmė vis daugiau prisidėti prie Sindziango BVP.
Bingtuan primena valstybę valstybėje. Ji tiesiogiai valdo 9 iš 28 Sindziango miestų: juose yra bingtuan valdomos policijos pajėgos, ligoninės, televizijos stotys ir laikraščiai. Šių miestų gyventojai – daugiausiai hanai, kurie su uigūrais bendrauja retai ir nemoka jų kalbos (nors dauguma miestuose gyvenančių uigūrų kalba mandarinų kalba). Dėl to susiformavusią atskirtį beveik galima laikyti neformaliu apartheidu.
Daugelis Sindziange gyvenančių hanų piktinasi dėl to, kad dalis uigūrų juos laiko įsibrovėliais. Turfane dirbantis Zhao pavarde prisistatęs bankininkas pasakoja, kad jo senelis į regioną iš netoli Pekino esančios Hebėjaus provincijos atvyko 1958 m. ir dirbo sunkiomis sąlygomis, kad padėtų vystyti regioną ir galėtų ten apgyvendinti savo šeimą. „Mes esame Sindziango gyventojai, visa mano šeima, tad ši vieta priklauso ir mums“, – teigia jis. Vyras pripažįsta, kad laiko uigūrus „neišsilavinusiais“, „nepatikimais“ ir „agresyviais“. Tokį požiūrį Sindziange gyvenantys hanai išreiškia dažnai ir atvirai.
2016 m. Sindziango komunistų partijos vadovo pareigas užėmęs hanas Chenas Quanguo (šį postą neoficialiai priimta skirti tik hanams) tokių nuomonių tikrai buvo girdėjęs. 2009 m. Urumči miesto gatvėmis žygiavę kirviais, laužtuvais ir mėsos kapoklėmis ginkluoti hanai buvo įniršę ne tik dėl uigūrų smurto. Jie pyko ir dėl to, kad vyriausybė nesiėmė tinkamų priemonių juos apginti. Tokie žmonės greičiausiai pritarė Q. Cheno projektui statyti gulagus, nors praeitais metais laikraščiui „New York Times“ nutekintuose oficialiuose dokumentuose teigiama, kad kai kurie vietos valdžios pareigūnai jo vykdoma priespauda buvo labai nepatenkinti. Dokumentuose atskleidžiama, kad tūkstančiai Sindziango pareigūnų (tiek uigūrų, tiek hanų) už pasipriešinimą buvo nubausti. Tarp jų buvo ir vienas pietų apygardai vadovavęs hanas, kuris už bandymą vilkinti sulaikymus ir ginti uigūrų pareigūnus buvo nubaustas kalėjimu.
Q. Cheno kritikai neklysta. Užuot sušvelninęs abipusę dviejų grupių neapykantą, žiaurus ir dehumanizuojantis elgesys su uigūrais greičiausiai tik dar padidins pasipiktinimą hanų valdžia. Jei dėl to kils daugiau protestų ir smurto, hanai su uigūrais ims elgtis dar blogiau. Pastatęs gulagus Q. Chenas užtikrino, kad etninių konfliktų pasekmės Kinijoje bus jaučiamos dar ilgai.