Antra, apklausos silpnai atspindi problemos aktualumą abiem pusėms; imigracijos priešininkai gali būti labiau motyvuoti nei imigracijos šalininkai ir dėl to kovoti nuožmiau. Galiausiai, svarbu pažymėti, kad net dabar tų, kurie remia imigracijos mažinimą, skaičius viršija tų, kurie remia jos plėtimą. Šie duomenys apima tik Jungtines Valstijas; kitos valstybės galbūt juda priešinga kryptimi.
Kodėl visuomenėje, regis, stiprėja antiimigracinės tendencijos? Didžioji duomenų dalis rodo, kad imigrantai, bent jau Jungtinėse Valstijose, yra sveika ir teigiama jėga. Jie sparčiai kopia karjeros laiptais. Žeria svarų indėlį plėtojant pramonę bei technologijas. Nesmukdo vietinės darbo jėgos atlyginimų, o aukštos kvalifikacijos imigrantų atveju, juos net didina. Jie įvykdo mažiau nusikaltimų nei vietiniai amerikiečiai. Jie moka daugybę mokesčių, kurie padeda paremti vietos vyriausybes. Jie atgaivina nykstančius miestelius ir apleistus kvartalus. Kodėl tiek daug amerikiečių nepatikliai žvelgia į tai, kas popieriuje atrodo tikrų tikriausias gėris?
Viena iš galimų priežasčių yra ta, kad amerikiečiai, nors ir pozityviau nusiteikę įvairovės požiūriu nei daugelyje kitų šalių, nerimauja ir dėl to, kad naujieji atvykėliai gali susilpninti jų kultūrą. Rasiniai prietarai juodaodžių imigrantų atžvilgiu taip pat atlieka nemažą vaidmenį. Vienas iš veiksnių gali būti ir politika, nes imigrantų vaikai yra linkę balsuoti už demokratus, respublikonai gali nerimauti dėl imigracijos keliamos grėsmės jų elektorato jėgai.
Bet svarbiausia tai, kad antiimigracinės nuotaikos gali būti persipynusios su nerimu dėl valstybės gerovės. Gyventojai galbūt pervertina valstybės lėšų, skiriamų imigrantams, mastą. Ir jie galbūt nelabai nori, kad vyriausybinės pašalpos būtų dalijamos žmonėms iš kitų šalių.
Žemiau pateikiamos ekonomistų Alberto Alesinos, Armando Miano ir Stefanie Stantchevos išvados, paskelbtos neseniai publikuotame straipsnyje. Autoriai atliko išsamias apklausas, kurioje dalyvavo 24 000 vietinių gyventojų iš šešių išsivysčiusių Vakarų valstybių – Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos ir Italijos. Jie nustatė tikrą klaidingų interpretacijų raizgalynę. Pirmiausia, visi apklausti minėtų šalių vietiniai gyventojai yra linkę smarkiai pervertinti imigrantų srautus. Anot autorių, respondentų, atstovaujančių visam demografiniam ir politiniam spektrui, pateikiama imigrantų dalis jų šalyse yra maždaug 10–15 proc. punktų didesnė nei iš tikrųjų. Be to, respondentai klaidingai vertino atvykėlių proporcijas, išpūsdami musulmonų imigrantų dalį ir nepakankamai įvertindami krikščionių srautus (išskyrus Prancūziją). Straipsnio autoriai taip nustatė, kad žmonės yra linkę manyti, kad imigrantai gauna daugiau socialinių išmokų nei vietiniai.
Tad nemažai žmonių iš turtingų valstybių, regis, migraciją supranta taip, kaip ji vaizduojama garsioje poemoje apie Laisvės statulą – pavargusi, alkana, užguita nuskurdėlių masė. Netgi tie, kurie paprastai remia gerovės valstybės kūrimo idėją, gali būti linkę riboti pašalpas, jeigu jų šalis susiduria su vargingų atvykėlių neregėtu antplūdžiu. Tokios nuotaikos, ko gero, bus net stipresnės tarp tų, kuriems apskritai nepatinka gerovės valstybės idėja. kurie kaltina varginguosius dėl jų skrudo, kuriems paprasčiausiai nerūpi užsieniečiai arba kurie pasiduoda rastiniam stereotipui. Kitame straipsnyje A.Alesina ir ir S. Stancheva matematiškai pavaizduoja, kaip visi šie veiksniai susipina į vieną kamuolį, kuris mažina paramą gerovei.
Kaip ir reikėjo tikėtis, A. Alesina ir jo kolegos pastebėjo, kad kai jie klausinėja žmonių apie imigraciją prieš klausimą apie perskirstymą (ne po tokio klausimo), respondentų gerovės valstybės palaikymas sminga žemyn. Nieko keista, kad šis poveikis yra stipresnis tarp konservatorių. Tad panašu, kad imigracija silpnina palaikymą perskirstymui. Tačiau visos pažengusios šalys yra gerovės valstybės su gerai išsivysčiusia socialine sistema ir vargu ar atsisakys jos artimiausiu metu. Labiau panašu, kad daugelis iš jų veikiau mėgins užverti vartus užsieniečiams.
Tiems, kurie išmano apie imigracijos privalumus, bus nelengva parengti atsakymą. Informacinės kampanijos, skelbiančios, esą imigrantai yra finansiškai teigiamas reiškinys, regis, ne per daugiausia efektyvios. (Pavyzdžiui, A. Alesinos tyrimas parodė, kad respondentams nelabai rūpėjo sužinoti tikrus faktus, pasibaigus apklausai). Kampanijos prieš rasizmą ir neigiamus skurstančiųjų stereotipus galėtų apdėti, bet pastangos pakeisti giliai įsišaknijusį požiūrį visada prilygsta sunkiai įgyvendinamai misijai.
Vienas iš būdų, ko gero, galėtų būti sprendimas priimti daugiau kvalifikuotų imigrantų. Tyrimai rodo, kad išsilavinę imigrantai generuoja daug daugiau mokestinių pajamų nei atima; dauguma žmonių instinktyviai žino, kad inžinieriai ar gydytojai paprastai neprašo socialinių išmokų.
Imigracinės sistemos orientavimas link kvalifikuotos darbo jėgos, kaip tą daro kanda ir kitos šalys, ne tik padės išlaikyti valstybinio iždo augimą – jis gali padėti išsaugoti tvirtą paramą tiek imigracijai, tiek gerovės valstybės idėjai, net tada, kai susiduriama su sunkiai įveikiamu klaidingu visuomenės požiūriu.
