Pagunda tokiam palyginimui yra suprantama – ir ne tik todėl, kad naujasis apdovanojimų pelnęs „HBO/Sky“ mini-serialas atgaivino prisiminimus apie branduolinę katastrofą ir visiems mums priminė, kaip ji susijusi su komunistinės imperijos pabaiga.
Yra keletas akivaizdžių paralelių. Teherano atsakymų seka po lėktuvo numušimo buvo panaši į Maskvos reakciją po sprogimo Černobylyje: neigimas, grubūs bandymai nuslėpti, užsienio vyriausybių įsikišimas, nenorom išspaustas prisipažinimas – ir galiausiai atsiprašymas, pagražintas atsikalbinėjimais ir kaltės stumdymu.
Abiejų įvykių politiniame fone taip pat esama paralelių: kaip ir SSRS, Islamo Respublika yra izoliuota, jos ekonomiką užvaldęs chaosas. Režimas jau seniai atsiribojo nuo ideologinių samprotavimų; jis mažai ką gali pasiūlyti savo paniurusiems gyventojams, taigi belieka tos pačios nuvalkiotos klišės apie amerikiečių klastingumą. Tačiau savaitgalį visame Irane kilę gatvių protestai parodė, kad ši susmirdusi propaganda iraniečius įtikina ne ką labiau nei Sovietų Sąjungos piliečius 1986-aisiais.
Deja, panašumai tuo ir baigiasi. Teherane nėra Michailo Gorbačiovo, kuris pripažintų režimo beprasmybę ir pasinaudojęs liaudies nepasitenkinimu įvestų politines reformas, kurios praėjus trejiems metams po Černobylio visiems laikams užbaigė sovietinę epochą. Viltys, kad prezidentas Hassanas Rouhani taps „Irano Gorbačiovu“, visada buvo apgailėtinai išpūstos – visų pirma todėl, kad jis neturi jokios realios galios.
O tam, kuris turi – vyriausiajam lyderiui Ali Khamenei – iki M. Gorbačiovo kaip iki Mėnulio, jeigu šiais laikais tai apskritai įmanoma įsivaizduoti. Jis yra žūtbūt pasiryžęs išsaugoti savo pareigas ir teokratinius Islamo Respublikos pagrindus. Jam nė motais, kad dėl to gali žūti šimtai iraniečių – ir šimtai tūkstančių arabų Sirijoje, Irake, Libane ir Jemene.
Jis taip pat gali pasigirti nesvyruojančiu Islamo revoliucinės gvardijos korpuso ir „Basij“ grupuotės lojalumu Irane bei ištikimu teroristinių grupuočių ir milicijų tinklu visuose Artimuosiuose Rytuose. Ar gali skrydžio 752 tragedija suminkštinti širdis tų, kurie žudo ir luošina A. Khamenei malonumui? Tikimybė, švelniai tariant, menka.
Tačiau antirežiminių protestų atsinaujinimas liudija, kad tūkstančiai bebaimių iraniečių yra pasiryžę ta tikimybe pasinaudoti – narsiausi iš jų išėjo į gatves nesitikėdami jokio širdžių suminkštėjimo. Galybėje vaizdo įrašų iš protestų, kurie cirkuliuoja socialinės žiniasklaidos platformose, man dar neteko nei matyti, nei girdėti jokios nuorodos į Černobylį. Pasiryžę apeiti bet kokias režimo nustatytas skaitmenines kliūtis vakarietiškoms TV programoms, daugelis iraniečių neabejotinai matė minėtąjį televizijos serialą. Ironiška, bet vienas iš H. Rouhani patarėjų yra aistringas jo gerbėjas.
Tiesa ta, kad iraniečiams nė nereikia tolimų palyginimų su užsieniu: jų pačių istorijoje netrūksta epizodų, analogiškų dabartinei situacijai. Bent vienas iš jų yra labai panašus į ukrainiečių lėktuvo numušimą – tiesioginiu poveikiu, o galiausiai galbūt ir pranašingumu.
1978 m. rugpjūčio 18-osios vakarą Abadano kino teatre, netoli Irako sienos, kilo gaisras. Nelaimė pasiglemžė 420–470 žmonių gyvybes, ir netrukus tapo aišku, kad gaisras nebuvo atsitiktinumas. Šacho Mohammado Rezos Pahlavi vyriausybė, pajutusi gyventojų nepasitenkinimo padarinius, apkaltino marksistinius teroristus.
Tremtyje esančio ajatolos Ruhollah Khomeini vadovaujama opozicija dėl nelaimės apkaltino visiems siaubą kėlusią žvalgybos agentūrą. Tuo metu kino salėje rodytas filmas „Elnias“ („The Deer“) buvo menkai užmaskuota kritika dėl ekonominių vargų, kuriuos jautė dauguma iraniečių, ir plataus masto vyriausybės korupcijos. Praeis ne vieneri metai, kol paaiškės visa tiesa apie „Cinema Rex“ gaisrą: kino teatrą padegė A. R. Khomeini lojalistai, kuriuos įkvėpė dvasinio vadovo panieka kinui kaip Vakarų dekadanso įrankiui. Gaisras pripažįstamas vienu baisiausių visų laikų teroro aktų.
Iš karto po gaisro iraniečiai puolė kaltinti šacho režimą, o „Cinema Rex“ tapo pirmąja šalies protestų kregžde. Vėlesniais mėnesiais jų skaičius ir dažnis vis augo, ir galiausiai neramumai privertė šachą bėgti iš šalies – prasidėjo Islamo Respublikos era.
Skrydžio 752 tragedija jau sukėlė iraniečių nepasitenkinimą, kurį dar labiau sustiprins platus socialinių tinklų naudojimas ir mobiliaisiais telefonais daryti vaizdo įrašai. Tokie įrankiai nebuvo prieinami protestuotojams 1978 m.: artimiausias analogas būtų kasetės su R. Khomeini raginimais kelti revoliuciją.
Kaip R. Khomeini įpėdinis, A. Khamenei šią istoriją puikiai žino ir greičiausiai imsis be gailesčio malšinti protestus, kaip kad susidorojo su visais ankstesniais. Režimas ir vėl susipriešino su savo paties tauta, nors veiksmingiausio jo vykdytojo Qassemo Soleimani nužudymas pašalino mitinio didvyrio figūrą. Net jei civilinio lėktuvo numušimas netaps tiksliu „Cinema Rex“ gaisro, juo labiau Černobylio, atkartojimu, visgi tai yra dar vienas iškalbingas smūgis prieš A. Khamenei ir visais atžvilgiais – režimo bankrotas.
