Ši balandžio mėnesį paskelbta naujiena pakilo aukščiau kitų, ne tokių viltingų 2019 metų naujienų – visuotinio atšilimo, plastiko atliekų, dezinformacijos, narkotikų perdozavimo ir neįperkamų vaistų. „Science“, „Nature“ ir „Science News“ – visi kaip vienas entuziastingai talpino supermasyvios juodosios skylės (sveriančios maždaug kaip 6,5 milijardų saulių) nuotrauką.
Jau ikonišku tapęs atvaizdas rėmėsi technologijomis, kurių tūkstantmečio sandūroje dar nebuvo. Projekto vadovai teigia, kad elektroninę pažangą pasiekti jiems padėjo Moore'o dėsnis. Vaizdas buvo sukonstruotas iš radijo bangų, nufotografuotų per aštuonis didelio nuotolio teleskopus, išdėstytus nuo Prancūzijos iki Havajų ir Pietų ašigalio.
Ir tai tik pradžia. Mokslininkai teigia netrukus paskelbsią antrąjį atvaizdą – šįkart sukonstruotą iš 10 teleskopų, arba vadinamojo jungtinio Įvykių horizonto teleskopo (Event Horizon Telescope). 2020 metais sulauksime supermasyvios juodosios skylės, kaip manoma, esančios mūsų pačių Paukščių Tako galaktikos centre, fotografijos.
2019 m. užfiksuota juodoji skylė egzistuoja tolimoje galaktikoje, vadinamoje M87, ir nors mūsiškė juodoji skylė yra kur kas arčiau, ji taip pat yra maždaug tūkstantį kartų mažesnė. Ateinančiais mėnesiais ir metais komanda planuoja pateikti ryškesnių, tikslesnių ir švaresnių nuotraukų. Šiuos ankstyvuosius kadrus jie vadina apytikriais atvaizdais.
Nepaisant juodąsias skyles gaubiančios ryškios medžiagos, nė vienas egzistuojantis ar planuojamas teleskopas pats vienas nepajėgtų įžiūrėti to centrinio šešėlio, nes kosminiu mastu jis yra visai mažytis. M87 atveju šis švytintis žiedas yra apytikriai mūsų saulės sistemos skersmens. Astronomų teigimu, gauti šį 55 milijonais šviesmečių nutolusį vaizdą buvo tolygu nufotografuoti Mėnulyje esančią spurgą.
Kuo didesnis teleskopo veidrodis, tuo mažesnius objektus jis gali užfiksuoti, o norint įžiūrėti tokią tolimą spurgą, reikia veidrodžio, kuris būtų didumo sulig Žeme. Tačiau yra viena gudrybė, leidžianti astronomams koordinuoti keletą teleskopų, kad jie veiktų kaip vieno didžiulio teleskopo dalys. Štai kodėl minėtasis išradimas vadinamas Įvykių horizonto teleskopu. (Pavadinimas nurodo teorinę ribą, už kurios šviesa nebegali ištrūkti iš juodosios skylės dėl jos traukos, nors deformuojantis pačios juodosios skylės poveikis regimą šešėlį daro šiek tiek didesnį.)
Albertas Einsteinas skeptiškai vertino juodųjų skylių egzistavimą, nors mokslininkai pasitelkė būtent jo sukurtą bendrąją reliatyvumo teoriją, nuspėdami, kad pakankamai didelė žvaigždė gali kolapsuoti iki begalinio tankio taško ir pasislėpti už tam tikros ribos, už kurios ištrūkti negali net šviesa.
Praėjusio šimtmečio pabaigoje astronomai įrodė, kad juodosios skylės egzistuoja realioje visatoje. Jie tai padarė stebėdami žvaigždes, besisukančias aplink nematomas kompaniones: toks judėjimas rodo, kad neregima masė yra per didelė, kad būtų sudaryta iš įprastos materijos. Maždaug tuo pat metu astronomai sukonstravo Hablo kosminį teleskopą (Hubble Space Telescope), per kurį išvydo žvaigždes ir kitus objektus, besisukančius netoli galaktikų centrų, ir apskaičiavo, kad geriausias tokio judėjimo paaiškinimas – supermasyvios juodosios skylės trauka.
Prinstono universiteto Pažangiųjų studijų instituto astrofizikas Scottas Tremaine'as teigia, kad džiaugiasi galimybe pamatyti mūsų pačių galaktikos juodąją skylę, vadinamą Sagittarius A*, nes kiti stebėjimai leido suprasti, kad ji sukasi tam tikra kryptimi. Ar užfiksuotas atvaizdas tai patvirtins? Jis svarsto, ar pagal atvaizdą apskaičiuota masė atitiks masę, apskaičiuotą kitais metodais. Visada išlieka viltis, kad šešėlis nebus tobula sfera, kaip prognozuojama, bet kokia nors anomali forma, kuriai paaiškinti reikės naujų idėjų.
Vis dar nėra visiškai aišku, kaip šios supermasyvios juodosios skylės susiformuoja, teigia Emorio universiteto astrofizikė Erin Bonning. Visatos kūrimesi nebuvo pakankamai laiko, kad spėtų susiformuoti masyviausios iš jų, nebent jos būtų prasidėjusios nuo kažkokių milžiniškų sėklų – galbūt didesnių už juodąją skylę, susiformuojančią kolapsavus žvaigždei.'
Daugiau informacijos mums turėtų suteikti Džeimso Vebo kosminis teleskopas (James Webb Space Telescope), kuris žada pažvelgti gilyn į kosmosą – taigi sugrįžti atgal laiku – iki pat kosminės aušros, kai formavosi pačios pirmosios žvaigždės ir galaktikos. Jis taip pat žada išgauti visą įmanomą informaciją apie planetas, besisukančias aplink kitas žvaigždes, įskaitant tas, kurios turi atmosferą, sudarytą iš vandens garų, metano, anglies dioksido ar deguonies – medžiagų, leidžiančių atsirasti gyvybei.
Gera žinia ta, kad visa tai įmanoma pasiekti su XXI amžiaus technologijomis. Bloga žinia – teleskopas, kaip ir daugelis ambicingų projektų, milijardais viršija numatytą biudžetą ir keleriais metais vėluoja. Kad ir kokie mes, žmonės, būtume pažangūs, kai kurie dalykai nesikeičia.
