Kad ultradešiniesiems 2019-ieji nebus per daug sėkmingi, jau įtariau anksčiau, kai pernai vasarį lankiausi Briuselyje, susitaręs dėl interviu su Micheliu Modrikamenu, belgų teisininku, kuris, manoma, buvo JAV nacionalistinio ideologo Stevo Bannono statytinis Europoje. S. Bannonas yra kalbėjęs apie Europos Sąjungos veiklos ardymą kurstant radikaliųjų ultradešiniųjų bangą per 2019 metų gegužę numatytus Europos Parlamento rinkimus. Bet M. Modrikamentas, vadovaujantis Liaudies partijai, nedidelei nacionalistinei politinei jėgai prancūziškojoje Belgijos dalyje, tokių ambicingų planų sau nekėlė. Jį labiau domino suburti tam tikrą diskusijų klubą, skirtą Europos nacionalistinių bei konservatoriškųjų pažiūrų politikams. Svajonės įrengti centralizuotus operatyvinius centrus nacionalistinėms partijoms liko neįgyvendintos dėl griežtų kampanijos finansinių įstatymų. (Liaudies partija buvo išformuota praėjusių metų birželį po nuviliančių rezultatų per Europos bei Belgijos rinkimus.)
Matteo Salvinis, Italijos demagogas-kurstytojas, vadovaujantis prieš migrantus nukreiptai „Lygos“ partijai, buvo dar vienas S. Bannono bičiulis, mėginęs sutelkti nacionalistinę tarptautinę koaliciją iki Europos Parlamento rinkimų. Milane vyko didelis sambūris, per kurį ketinta paskelbti apie aljansą, bet Tapatybės ir demokratijos frakcija, suformuota M. Salvinio ir jo sąjungininkų, galiausiai tapo tik penktąja pagal dydį politine jėga Europos Parlamente, vienijančia 73 europarlamentarus 751 vietų parlamente. Pažanga yra - frakcijos pirmtakė, grupė „Europe of Nations“, ankstesniame parlamente turėjo 37 narius, tačiau didesnio europarlamentarų skaičiaus pavyko pasiekti kitų panašių pažiūrų grupių dėka. M. Salvinio suformuota grupė nedalyvavo derybose dėl aukštų Europos Sąjungos pozicijų ir ji neatlieka jokio vaidmens priimant ES sprendimus.
Atsižvelgus į tai, kad Europos rinkimais dažnai naudojasi nacionaliniai rinkėjai išlieti savo nusivylimą ir kad šie rinkimai turi nedidelį ekonominį poveikį, toks rezultatas prilygsta skausmingam dūriui ultradešiniesiems. Bet, kita vertus, per Europos rinkimus, ultradešinieji galėjo tikėtis tik simbolinės pergalės. Valdžia ES didžiąja dalimi koncentruojasi nacionaliniame lygmenyje, o ten ultradešiniesiems taip pat nepavyko pasiekti jokių ypatingų pergalių. Per aštuonis ES nacionalinius rinkimus, kur nacionalistinės populistinės partijos turėjo šansų laimėti vietų, vidutinis laimėtų vietų skaičius sudarė 12,1 proc. – aukštesnis nei per ankstesnius šalių rinkimus, kai buvo laimėta 11,7 proc. vietų, bet vis tiek ne per daug gąsdinantis rezultatas.
Nacionalistiniai populistai pasiekė neblogų rezultatų tik trijose iš aštuonių šalių – Estijoje, Belgijoje ir Ispanijoje. Nedidelėje Baltijos valstybėje kraštutinių dešiniųjų euroskeptiškos partijos EKRE sėkmę lėmė kaimo vietovių rinkėjai, išgyvenantys atskirtį dėl šalies technologijų bumo, kuris didžia dalimi vyksta šalies sostinėje, Taline. Šios partijos sėkmė taip pat galėjo būti siejama su nacionalistų palaikymu kaimyninėje Suomijoje.
Belgijoje jauni flamandų rinkėjai, nepatenkinti šalyje vykdoma daugiakultūrine politika, užtikrino parlamento rinkimuose antrą vietą partijai „Flemish Interest“, kurios politika nukreipta prieš migrantus ir prieš islamą; pirmiausia tokią sėkmę lėmė partijos flirtavimas su ultradešiniaisiais ir jos populiarumas socialinėje žiniasklaidoje. O Ispanijoje nacionalistinės „Vox“ (Balsas) partijos iškilimas didžia dalimi siejamas su reakcija į liaudies reikalavimus laikytis itin griežtos linijos prieš Katalonijos separatistus.
Visur kitur ultradešinieji patyrė įspūdingą fiasko. Danijoje, Liaudies partija su trenksmu pralaimėjo rinkimus, po to, kai kitos partijos, įskaitant nugalėtojus centro kairiuosius, susiprato grąžinti griežtas, bet ne ekstremaliais imigracijos politikas, o naujos, smulkesnės dešinės pakraipos jėgos pasipriešino „Liaudies partijai“. Graikijoje slūgstantys ekonominiai sunkumai prislopino visuomenės paramą neofašistinei „Golden Dawn“ (Auksinė Aušra). O Austrijoje parama „Laisvės“ partijai iki šiol neatsigavo po skandalo, privertusio gegužę atsistatydinti buvusį partijos lyderį Heinzą-Christianą Strachę – ultradešiniųjų pažiūrų vicekancleriui teko trauktis dėl slapta nufilmuoto vaizdo įrašo, kuriame esą matyti, kaip jis žada atsilyginti vienai Rusijos verslininkei mainais už pagalbą organizuojant rinkimų kampaniją.
H.-Ch. Strache‘ės kritimas išryškino esminį prieštaravimą tarp ultradešiniųjų politikų gebėjimo sėkmingai pasirodyti rinkimuose ir jų nesugebėjimo valdyti. Šia prasme M. Salvinis taip pat galėtų būti puikiu pavyzdžiu 2019 metais, kai nusprendė patraukti savo partiją iš valdančiosios koalicijos; jis norėjo, kad šalyje būtų paskelbti pirmalaikiai rinkimai, tikėdamasis laimėti ir pats užimti šalies premjero postą. Deja, jam teliko stebėti, kaip jo buvę partneriai iš kairiojo sparno populistinės partijos „Penkios žvaigždės“ formuoja naują aljansą su centro kairiųjų Demokratų partija (PD). M. Salvinis, kitados Italijos įtakingas vidaus reikalų ministras, liko be posto. Nors jis vis dar yra labai populiarus ir kelia didelę grėsmę Italijos elitui, į valdžią jis sugrįžtų greičiausiai tik tuo atveju, jei kažkaip sugebėtų suburti daugumą su kitomis ultradešiniosiomis jėgomis, tokiomis kaip „Brothers of Italy“ („Italijos broliai“) partija.
Europos ultradešiniosioms partijoms tiesiog nepavyksta valdyti.
Norvegijoje ultradešiniosios partijos „Progress“ („Pažangos“) populiarumas subliuško dėl begalybės skandalų, į kuriuos įsipainiojo jai atstovaujantys šalies ministrai ir įstatymų leidėjai. Suomijoje nacionalistinė „Finns“ („Suomiai“) partija, nors ir priklausydama valdančiajai koalicijai, suskilo 2017 metais, nes radikalusis partijos branduolys kaltina jai atstovaujančius ministrus pernelyg dideliu nuosaikumu ir polinkiu į kompromisus; šiuo metu atgimusį partijos populiarumą, leidusį jai išlaikyti savo pozicijas per 2019 metais vykusius nacionalinius rinkimu, nulėmė radikalizacija, verčianti vengti „Finns“, kaip koalicijos partnerės. Estijoje EKRE atstovaujantys ministrai jau atleisti, vienas iš jų – vos po vienos darbo dienos savo poste. Ketvirtasis, vidaus reikalų ministras Martas Helmė pastangas jį atstatydinti po to, kai jis pavadino 34-erių metų Suomijos premjerę Sanna Marin „pardavėja“, šiai taip atlaikė Kitais metais Estijos vyriausybės koalicijai ir toliau grėsmę kels galimi klaidingi EKRE žingsniai, atleidimai ir balsavimai dėl pasitikėjimo.
Ultradešiniosioms partijoms rinkimuose geriausiai sekasi tuo metu, kai jos sudaro opoziciją – kai gali žaisti „niekam mes nepatinkam, bet mums nerūpi“ korta, taip pernai apie partiją „Finns“ rašė vienas apžvalgininkas. Štai kodėl aš apgailestauju, jog pagrindinės Vokietijos politinės partijos kategoriškai atsisakė formuoti koalicijas su nacionalistine partija „Alternative for Germany“ po jos stipraus pasirodymo per pernai vykusių trijų žemių rinkimus rytinėje Vokietijoje (Tiuringijoje, Saksonijoje ir Brandenburgo žemėje ji buvo antra). Leidus ultradešiniesiems pajusti tikrosios atsakomybės bei su ja susijusių suvaržymų skonį, galbūt atsivertų rinkėjų akys – o koalicinėse vyriausybėse net populistiniai skandalistai priversti stengtis elgtis prideramai, tad žala galėtų būti sumažinta iki minimumo.
Ultradešiniųjų nesėkmingo valdymo tendencija yra viena priežastis, dėl kurios tokioms partijoms paprastai geriau sekasi apklausose nei rinkimuose. Vidutinis Europos ultradešiniųjų partijų palaikymas 2019 metų gruodį sudarė 14 proc. tiek pat kaip ir prieš metus.
Žinoma, vidurkiai gali būti apgaulingi,. Bet tik penkios Europos ultradešiniųjų partijos metų pabaigoje užsitikrino per 20 proc. paramą, jei priskaičiuotume įtakingą Šveicarijos liaudies partiją (SVP), kuri pernai sulaukė kiek mažesnio rinkėjų palaikymo. Iš kitų keturių tik „Liga“, „Finns“ ir Švedijos „Sweden Democrat“ kelia realią grėsmę centristinėms vyriausybėms savo šalyse; Prancūzijoje, kur prezidento valdžia itin stipri, Marinai Le Pen tektų laimėti prezidento rinkimus, kad jos vadovaujama „National Rally“ partija galėtų valdyti, o ji jau du kartus buvo nugalėta centristų.
Italija ir dvi Šiaurės Europos šalys yra tos šalys, kur ultradešiniųjų populiarumo didėjimas kelia pavojų destabilizuoti politines sistemas artimiausioje ateityje. Italijos atvejis sudėtingas. Šalis turi stiprią dešiniojo sparno tradiciją, ir jos rinkėjams nusibodo vyriausybės disfunkcionalumas ir anemiška ekonomika. Tik charizmatiškų lyderių, gebančių nustelbti Matteo Salvinį, atsiradimas galėtų neutralizuoti tą grėsmę, kurią šiuo metu kelia šis politikas. Švedija ir Suomija – kitas reikalas. Ultradešinieji išlaiko stiprias pozicijas dėl to, kad Šiaurės Europos šalims, turinčioms dosnias socialinės apsaugos sistemas, nesiseka imigrantų integravimo srityje. Iškilo vadinamųjų „getų“:, švietimo bei sveikatos apsaugos sistemose atsirado akivaizdžių spragų, ir rinkėjai sukluso. Tam, kad surastų alternatyvą daniškajam antimigracinio konsensuso scenarijui, šios šalys turi labiau pasistengti įtraukti atvykėlius į savo griežtą socialinę struktūrą – o tam būtinas toliaregiška lyderystė ir sumanus politinės strategijos formavimas: būtent šito pasigendama pastaraisiais keleriais metais, išaugus imigrantų srautams.
Likusioje Europoje politinis elitas mokosi susigyventi su partijomis, kurių lyderiai daro agresyvius gestus, telkia triukšmingas minias, kalba ir daro anksčiau sunkiai įsivaizduojamus dalykus. Šios politinės jėgos gali sukelti didelių nemalonumų, bet vėlgi, protestuojančios partijos kitokios nebūna. Svarbiausia – neleisti joms išaugti į daug didesnę jėgą - fašistinę bangą, nusiritusią per Europą ketvirtajame dešimtmetyje. Kartais tai reiškia įsileisti ramybės drumstėjus į vyriausybę kaip savotišką skiepą. Kol kas Europos centristams didžiąja dalimi sekasi neblogai suvaldyti infekciją ir neleisti jai plisti.
