Konservatorių partija rinkimus laimi nuo XIX a. ketvirtojo dešimtmečio. XIX a. dėl stipriausios Jungtinės Karalystės partijos vardo ji kovojo su liberalais, tačiau papūtę modernūs vėjai galų gale nušlavė ne ją, o liberalus. XX a. konservatoriai valdė ilgiau negu bet kuri kita partija. O XXI a. toriai (patys arba būdami dominuojančiais koalicijos partneriais) valdys 14 iš pirmųjų 24 metų. Visai neblogi rezultatai partijai, kurią filosofas Johnas Stuartas Millas kažkada pavadino „kvailąja partija“.

Žinoma, negalima nuginčyti, kad torių tarpe buvo daugiau negu įprasta į Chrisą Graylingą panašių kvailių ir beveik jokių pastangų savo darbui neskyrusių parlamentarų. Be to, pasitaikė ir ilgų laikotarpių, kai partija būdavo nustumiama į šalį, ypač panaikinus grūdų įstatymus 1846 m. ir po 1906 m. rinkimų, kai toriai svarstė palaikyti palankesnę tarifų sistemą tarp Jungtinės Karalystės ir jos kolonijų. Tony Blairui kopiant karjeros laiptais konservatoriai buvo tokie silpni, kad Geoffrey Wheatcroftas parašė knygą, pavadintą „Keista torių Anglijos mirtis“ („The Strange Death of Tory England“), taip pateikdamas aliuziją į kiek taiklesnę 1935 m. išleistą George Dangerfieldo knygą „Keista liberalų Anglijos mirtis“ („The Strange Death of Liberal England“). Vis dėlto konservatorių partija nuo liberalų visada skyrėsi tuo, kad sugebėdavo vėl atsistoti ant kojų.

Dar viena pergalė

Evelynas Waughas kartą skundėsi, kad toriams nepavyko atsukti laiko nė viena minute. Tačiau būtent dėl to jiems ir sekėsi. Partija parodė turinti genialų gebėjimą nuspėti tai, ką Haroldas Macmillanas kartą pavadino „pokyčių vėjais“ – ir pasinaudoti šiais vėjais savo naudai.
XIX a. penktajame dešimtmetyje Robertas Peelas suprato, kad artėja pramoninio kapitalizmo laikai, tad skatino atsisakyti neprotingai aukštas grūdų kainas palaikiusių grūdų įstatymų. Dėl to partija skilo, tačiau bėgant laikui į ją pavyko pritraukti naujųjų „verslo vyrų“.

Britanija

Antrojoje XIX a. pusėje Benjaminas Disraelis ir lordas Salisbury ne tik suprato, kad netrukus įsivyraus demokratija, bet ir suvokė, kad dėl konservatyviųjų vidurinės ir darbininkų klasės instinktų partijos galia gali ne tik nesumažėti, bet ir padidėti. Aštuntajame dešimtmetyje Margaret Thatcher ateitį priėmė pirmoji supratusi, kad pokarinius susitarimus netrukus pakeis naujas pasaulis, kuriame vyraus laisvosios rinkos, privatizacija ir tai, ką senamadiškasis toris Peregrine Worsthorne vadino konservatizmu, kuriame „visi skuba atsiriekti dalį pyrago“.

Toriai savo arsenale turi tris gerus ginklus. Pirmasis jų atskleidžiamas vienos geriausių knygų apie partiją – Johno Ramsdeno „Apetitas valdžiai“ („An Appetite for Power“) – pavadinime. Jei tik imdavo trukdyti pergalės siekiui, konservatoriai visada lengvai atsikratydavo tiek žmonių, tiek principų. Kai partija prastai pasirodė 2017 m. rinkimuose, Theresa May iš karto atleido du vyriausius savo patarėjus Fioną Hill ir Nicką Timothy. O praeitą savaitę didžiuliu skirtumu pralaimėjęs leiboristų partijos lyderis Jeremy Corbynas su savo patarėjais Karie Murphy ir Seumasu Milne vis dar dirba.

Antrasis jų ginklas – patriotizmas. Toriai šia korta visada naudojosi geriau už kitas partijas – tiek skatindami imperializmą XIX a. aštuntajame dešimtmetyje, tiek skubėdami atsiimti Folklando salas XX a. devintajame dešimtmetyje. Šioje srityje jiems labai padėjo radikalūs intelektualai, kurie palaikė bet kokią instituciją ar idėją – svarbu, kad ji nebūtų britiška.

Taip pat nereikėtų nuvertinti trečiojo partijos ginklo – gebėjimo linksmintis. Rašytojo Hilaire Belloco žodžiais tariant, konservatoriai visada garsėjo kaip „šampano, moterų ir bridžo partija“ – o liberalai ir leiboristai visada buvo vegetarų, knygų klubų ir susirinkimų partijos. Konservatoriams šaipytis iš kairiųjų už jų uolumą visada buvo nepaprastai malonu.

B. Johnson

Borisas Johnsonas prie šių torių tradicijų dera puikiai. Jis vienas pirmųjų savo politinės kartos atstovų pastebėjo, kad artėja nacionalistinio populizmo banga ir suprato, kad ji pakeis viso pasaulio politinį žemėlapį. Dėl to jis užsitraukė savo gimtosios miestiečių klasės, kurioje manyta, kad ateitis palanki daugiašalėms institucijoms ir globalizacijai, pyktį, tačiau atsidūrė Jungtinės Karalystės euroskeptikų judėjimo priešakyje. Vedamas sero Williamo Casho šis judėjimas galėjo tapti nedidele frakcija, o vedamas Nigelo Farage – triukšminga kraštutinių pažiūrų grupele, tačiau vedamas B. Johnsono jis tapo priimtina torių partijos pozicijos dalimi.

T. May pralaimėtą mūšį B. Johnsonui pavyko laimėti, nes pasinaudojo kitais gerais torių partijos ginklais. Dėl posto jis buvo pasiryžęs paaukoti viską. Po murmančio kvailelio kauke jis slėpė negailestingą galios siekį. Jo sprendimui rugsėjį pašalinti iš partijos 21 kolegą (kai kurie iš jų buvo artimi jo draugai) neprilygo net H. Macmillano 1962 m. įvykdyta „ilgųjų peilių naktis“. B. Johnsonas nė karto nepraleido progos pamojuoti vėliava – net jei ir atrodė kvailai, kaip, pavyzdžiui, kartą, kai užstrigo leisdamasis virve, rankose gniauždamas dvi Jungtinės Karalystės vėliavėles. Kaip ir galima nuspėti, kairieji jo planams tik pasitarnavo – kai kurie likti ES norėję politikai nesvyruodami priėmė visus ES trūkumus, o J. Corbynas visą gyvenimą rėmė antivakarietiškas idėjas.

Be to, B. Johnsonas iš visos širdies priėmė torių partijos „šampaną ir moteris“ (nors bridžą ir pamiršo). Euroskeptiko karjerą jis padarė ne kovodamas už suverenitetą, o šaipydamasis iš (įsivaizduojamų) ES imperialistinių ambicijų kontroliuoti bananų formą ar prezervatyvų dydį. Jis švaistėsi juokeliais, skirtais tiek pralinksminti mases, tiek paerzinti politinio korektiškumo sergėtojus (po rinkimų rašytose analizėse nepakankamai gerai įvertinta, kaip tokie sergėtojai paskatino darbininkų klasės rinkėjus nusigręžti nuo leiboristų partijos).

O dabar svarbiausia – suprasti „Johnsonizmo“ prasmę. Kaip jis įgyvendins neaiškius savo partijos manifesto pažadus? Kaip padės darbininkų klasės rinkėjams Blyth Valley rinkiminėje apylinkėje? Kaip suderins duoti laisvę rinkoms norinčias ir daugiau vyriausybės kontrolės reikalaujančias partijos frakcijas? Norint gauti atsakymus į šiuos klausimus reikia ne tik užsiimti angliškąja „kremlinologijos“ versija ir nuodugniai tyrinėti kiekvieną iš vyriausybės nutekėjusią informacijos kruopelę – reikia ir prisiminti ilgą partijos, kuriai tokia didžiule persvara dabar vadovauja B. Johnsonas, istoriją.