Tačiau rinkimų atžvilgiu svarbesni opozicijos leiboristų partijos rezultatai. Galima neperdedant pasakyti, kad šis rezultatas partijai buvo tikra katastrofa. Tik 203 vietas išsaugojusios partijos padėtis blogesnė, negu 1983 m., kai valdant Michaelui Footui leiboristai pasirodė taip prastai, kad šie rinkimai imti laikyti nesėkmės sinonimu. Tokio prasto leiboristų rezultato kaip šis šiuolaikinėje istorijoje dar nebuvo.
Nors partija opozicijoje praleido jau visą dešimtmetį, kurio metu realiosios pajamos praktiškai neaugo, sumažėjo būstų savininkų procentas, o konservatorių partija ėmėsi nepopuliarių griežtų fiskalinių priemonių ir net kelis kartus pakeitė vadovą, Jeremy Corbyno partija vis tiek sugebėjo pralaimėti 59 vietas ne itin gerais reitingais pasižyminčiai partijai, kuria daugelis rinkėjų nepasitiki.
Leiboristų partija prarado balsus regionuose, kuriuose pralaimėti kažkada atrodė neįmanoma – daugelis šių vietų labai nukentėjo nuo devintajame dešimtmetyje konservatorių vykdytos deindustrializacijos, o vėliau sulaukė dar vieno smūgio 2010 m. pradėjus mažinti vyriausybės išlaidas. Nemažai parlamento vietų leiboristams pavyko išplėšti tik per plauką, tad jei Nigelo Farage „Brexit“ partija pranyks, o jos rinkėjai pereis pas konservatorius, gali kilti pavojus prarasti ir jas.
Pirmosiose leiboristų diskusijose išryškėjo nesutarimai tarp dėl pralaimėjimo kaltinančių J. Corbyną ir jo pasekėjus bei kaltinančių „Brexit“, tačiau šiek tiek kaltės verčiančių ir radikaliai partijos politinei programai. Kurie iš jų teisūs?
Negalima paneigti, kad J. Corbyno reitingai labai prasti, o nuomonę dėl „Brexit“ kelis kartus pakeitusi leiboristų partija suklaidino rinkėjus ir nepatenkino nė vienos pusės, be to, nors jos pasiūlymai teoriškai buvo populiarūs, rinkėjai nelaikė jų įgyvendinamais. Tačiau visi šie trūkumai atskleidžia ir gilesnę problemą.
Leiboristai tapo su savimi kalbančia ir beveik niekad rinkėjų neklausančia partija. Nors pavieniai parlamentarai dialogą su savo apskrities rinkėjais palaikė, didžioji dalis jiems suteiktų atsiliepimų partijoje ignoruoti. O dešimtajame dešimtmetyje vyravusį didžiulį susidomėjimą apklausomis ir tikslinėmis grupėmis pakeitė atviras ir kartais net kandus priešiškumas viešosios nuomonės tyrimams.
Suprantant šias aplinkybes aiškėja ir kitos bėdos. Iš 2017 m. pralaimėjimo leiboristai nepasimokė, nes laikė jį ne dar vienu pralaimėjimu, o lūkesčius pralenkiančia pergale. Partijos rinkiminė kampanija buvo paremta dar labiau į kairę linkstančiais pasiūlymais negu prieš dvejus metus. Be to, 2019 m. rinkiminėje kampanijoje būta nemažai pranešimų apie ant slenksčio su žmonėmis besiginčijančius leiboristų partijos aktyvistus.
Leiboristai pralaimėjo balsus tiek „Brexit“ palaikančioms, tiek jam prieštaraujančioms partijoms, todėl aišku, kad problemos kilo ne tik dėl kultūrinio atotrūkio nuo kažkada juos palaikiusių rinkėjų. Tačiau ši problema vis tiek svarbi.
Partija sugebėjo ne kartą parodyti (iš to negaudama jokios aiškios naudos), kad menkina tradiciškai ją palaikiusius rinkėjus. 2010 m. Gordonui Brownui teko atsiprašyti, kad dėl imigracijos nerimaujantį rinkėją atvirų diskusijų renginyje pavadino „fanatiku“. 2014 m. Emily Thornberry atsistatydino iš šešėlinio kabineto, nes socialiniame tinkle „Twitter“ parašė žinutę, daugelio laikytą pašiepiančia patriotus darbininkus.
O nuo 2016 m. „Brexit“ referendumo, kuriame maždaug 4 mln. leiboristų rinkėjų balsavo už pasitraukimą iš ES, daugelis taip balsavusiųjų teigė, kad buvusi jų partija laiko juos „rasistais“ ir „kvailiais“ bei mano, kad jie nesupranta, už ką balsuoja.
Per šį laikotarpį regionai, kuriuose leiboristai praeitą savaitę patyrė pralaimėjimą, ėmė smarkiai nuo tolti nuo partijos. Žala padaryta ne per vieną kadenciją ir ne per kelis nuo „Brexit“ referendumo prabėgusius metus, o per ilgą laiką, prasidėjusį mažiausiai dešimtmetį prieš J. Corbynui tampant partijos lyderiu.
Šiuose regionuose aukštąsias mokyklas baigusių gyventojų procentas nedidelis, o daugelio jų pažiūros daug labiau socialiai konservatyvios negu naujuose leiboristų iškovotuose miesto regionuose. Kai ekspertai nurodė partiją šią problemą (kaip neseniai pasielgė Bristolio universiteto dėstytoja Paula Surridge), daugelis aktyvistų atrėžė: „Manote, kad norėdami gauti balsų turime tapti rasistais?“
Dėl šių priežasčių leiboristų padėtis blogesnė negu devintajame dešimtmetyje. Tuomet didžiausių bėdų partijai kilo dėl politinių pasiūlymų. Gali būti, kad taip nutiko ir šįkart, o prie to dar prisidėjo ir prasti lyderiai (J. Corbynas jau pasakė, kad išrinkus naują vadovą atsistatydins). Tačiau dėl ilgai besiformavusio kultūrinio atotrūkio (kuris po „Brexit“ referendumo tapo matomesnis, nors prasidėjo gerokai anksčiau) kilusias problemas išspręsti bus daug sunkiau.
Nuo ko reikėtų pradėti? Visų pirma, leiboristams reikia išmokti klausytis. Tam reikia suvokti, kad nuomonių apklausos naudingos, o ne skirtos vykdyti sąmokslus prieš pažangių pažiūrų politikus. Antra, partijai reikia suprasti prie pralaimėjimo vedusias priežastis, ypač tas, kurios susijusios ne tik su politika. Ir trečia, naujasis partijos vadovas turėtų turėti konkretų planą grįžti į parlamentą.
Leiboristų partija sunkioje padėtyje buvo atsidūrusi ir anksčiau, tad dar turi galimybę išsigelbėti. Tačiau kiti keli mėnesiai bus nepaprastai svarbūs – jei partija pasirinks prastą lyderį ir leis įsigalioti netinkamam politiniam naratyvui, ateityje bus pasmerkta tapti nereikšminga.
