Nesunku suprasti, kodėl tokios interpretacijos laikosi Lenkija ir Baltijos šalys. Jos labiausiai jaučia Rusijos grėsmę ir labiausiai pasikliauja JAV. Jos netiki prancūzų svajonėmis apie bendrą Prancūzijos ir Europos didybę. Tačiau E. Macrono idėjas atmesti svarbiausiai Prancūzijos partnerei Vokietijai – paprasčiausiai veidmainiška. Jei ką ir galima kaltinti dėl to, kad Prancūzijos prezidentas maištauja prieš įprastas pažiūras, tai tik vokiečius, kurie jau dvejus metus nekreipia į jį dėmesio.
Jau šeštame dešimtmetyje nusistovėjo požiūris, kad Prancūzijos ir Vokietijos „tandemas“ reikalingas tam, kad pirmyn trauktų visą Europą. Kai istoriškai priešininkėmis buvusios ir draugėmis tapusios valstybės sutaria didinti Europos integraciją, taip ir įvyksta, o kai jos nesutaria, planai nenusiseka.
Jų santykiai paremti nerašytu sandoriu. Vokietija tapo ekonomine lydere, tačiau tuo nesigyrė. Prancūzija apsimesdavo vykdanti Vokietijos reikalaujamas ekonomines reformas ir prisiėmė Europos diplomatinės, politinės ir karinės lyderės vaidmenį – ji turi branduolinių ginklų, nuolatinę vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje ir toli siekiančių postkolonijinių ryšių.
Šis sandoris simboliškai pademonstruotas 1962 m., kai Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris susitiko su Šarliu de Goliu Reimso katedroje išklausyti susitaikymo mišių – Š. de Golio kėdė buvo šiek tiek aukštesnė už K. Adenauerio. Kiti kancleriai sekė jų pavyzdžiu. Helmutas Kohlas kartą demonstratyviai priešais Prancūzijos trispalvę nusilenkė triskart, o prieš juodą, raudoną ir auksinę Vokietijos vėliavą – tik kartą linktelėjo. Tačiau vaidyba slėpė didelius pakilimus ir nuosmukius.
Kiekvieną kartą, kai Vokietijos kancleris ir Prancūzijos prezidentas susikabindavo rankomis kokiame nors krauju aplaistytame buvusio mūšio lauke, sekdavo laikotarpiai, kai abi pusės viena ant kitos niršdavo. Gerhardas Schroederis ir Jacques Chiracas dešimtojo dešimtmečio pabaigoje pusę metų beveik nesikalbėjo. Tačiau tai buvo nesvarbu, nes abi pusės suprato, kad viena kitos neatsikratys.
Po euro krizės Berlyno nerimas dėl Prancūzijos ekonomikos augo. Vokiečiai jau ir taip bijojo, kad reikės remti Viduržemio jūros šalis. Jie žinojo, kad jei bėdų kils ir Prancūzijai, visi pasieks liepto galą. Patvirtindama stereotipus apie visa žinančius ir pamokslaujančius vokiečius, kanclerė Angela Merkel ir jos ministrai visai serijai Prancūzijos prezidentų skaitė moralus apie „struktūrines reformas“ ir „griežtas ekonomines priemones“ (kitaip tariant, taupymą).
2017 m. pavasarį vokiečių baimės beveik tapo panika. Kraštutinių dešiniųjų pažiūrų populistė Marine Le Pen savo kalbose gąsdindama prancūzus Vokietija artėjo prie prezidento posto, keldama dvejonių dėl visos Europos ateities. Berlyno intelektualai vienbalsiai tvirtino, kad jei laimės jos priešininkas E. Macronas, Vokietijai reikės padaryti daug nuolaidų, kad padėtų sutvirtinti jo poziciją.
Galų gale E. Macronas nugalėjo ir bent teoriškai pasirodė esąs Vokietijos svajonių prancūzas. Pagaliau atsirado prezidentas, kuris reformas ne tik žadėjo, bet ir vykdė – pirmiausia pertvarkė sustingusią Prancūzijos darbo rinką, paskui absurdiškai susiskaldžiusią pensijų sistemą. Aišku, būtų buvę geriau, jei jo stilius būtų ne taip kritęs į akis. Tačiau jis parodė politinės drąsos ir už ją sumokėjo kilus riaušėms ir streikams.
Be to, E. Macrono vizija buvo europietiška ir teikė daug svarbos geopolitikai. Tapęs prezidentu jis netrukus ėmė siūlyti rimtas idėjas reformuoti euro zoną, kuri vis dar neapsaugota nuo galimų finansinių krizių. Jis norėjo regiono bankams sukurti bendrą indėlių draudimo fondą, sudaryti didelį bendrą anticiklinėms fiskalinėms priemonėms skirtą biudžetą, paskirti šį biudžetą valdantį euro zonos finansų ministrą ir imtis kitų priemonių.
Berlynas jo mandagiai išklausė, o tada nebekreipė dėmesio. Vokietija negali nieko padaryti, paaiškino A. Merkel atstovai, nes vykdo rinkiminę kampaniją; paskui – nes vykdo derybas dėl koalicijos; paskui dėl to, kad sudaryta koalicija nestabili.
Tuo tarpu A. Merkel kaip paprastai vis skaldė dideles E. Macrono idėjas į vis mažesnius gabalėlius, kol galų gale jos tapo nebeatpažįstamos. Štai vienas pavyzdys – euro zona gali sudaryti savo biudžetą, tačiau jis bus mažytis ir su tiek papildomų reikalavimų, kad naudoti jį fiskalinėms stimuliacijos priemonėms (kurios ir buvo jo pagrindinis tikslas) bus beveik nebeįmanoma.
Geopolitikos srityje E. Macronas (kaip ir A. Merkel) baiminasi JAV prezidento Donaldo Trumpo ir stiprėjančios Kinijos. Jis baiminasi, kad du polius teturinčiame pasaulyje ES praras savo „autonomiją“. Dėl to jis nori sustiprinti Europos apsaugą (žinoma, naudojant daug prancūzų įrangos) ir išplėšti iš Kinijos glėbio Rusiją.
Ne visos šios idėjos įgyvendinamos, o kai kurios ir neišmintingos. Tačiau E. Macronui svarbiausia – pradėti reikiamas diskusijas. Dėl to jis nutraukė derybas dėl Albanijos ir Šiaurės Makedonijos stojimo į ES. Jis norėjo perduoti žinutę, kad prieš pradėdama dalinti veto teisę vis daugiau mažų valstybių, ES turi tapti glaudesnė ir stipresnė.
O vokiečiai toliau dangstosi banaliomis frazėmis. „Mes visada esame ta šalis, kuri sako ne“, – pripažįsta buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis. Tai – tragiška pabaiga per euro krizę iškilusioms baimėms dėl Vokietijos „viešpatavimo“. Užuot vadovavusi per daug, dabar Vokietija nevadovauja išvis.
E. Macronas suprato, kad tandeme pedalus mina tik jis vienas. Įniršęs prezidentas nusprendė toliau minti ir be A. Merkel pagalbos. Jis nesiliauja jai prieštaravęs ir bandęs ją išprovokuoti. Ir kodėl turėtų liautis? Kažkam juk reikia iškelti svarbius klausimus. O vokiečiai užuot skundęsi galėtų bent pabandyti.
