XIX a. pradžioje vienas pirmųjų karštį tyrusių prancūzų mokslininkų Joseph Fourier įrodė, kad dėl atmosferos temperatūra Žemėje aukštesnė, negu būtų, jei Žemė būtų atvira kosmosui. 1860 m. airių fizikas John Tyndall pastebėjo, kad ši šiluma atsiranda dėl įdomių tam tikrų atmosferoje randamų dujų, tarp jų ir anglies dioksido, savybių. Šios dujos praleidžia matomą šviesą, tačiau sugeria infraraudonuosius spindulius – taigi praleidžia saulės spindulius, tačiau sulaiko karštį. XX a. pradžioje švedų chemikas Svante Arrhenius spėjo, kad ledynmečiai galėjo kilti dėl žemo anglies dioksido kiekio, o pramoninis anglies naudojimas gali planetą sušildyti.

Tačiau niekas neprognozavo, kad naudojimasis iškastiniu kuru augs taip greitai