Tačiau, pasak ekscentriško vokiečių posakio, viskas turi galą, tik dešrelė turi du. A. Merkel pažadėjus pasitraukti iki 2021 m. rudenį numatytų Vokietijos rinkimų atsirado valdžios spraga, kuri buvo aiškiai matoma praeitą savaitgalį Leipcige vykusioje centro dešiniosios Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) metinėje konferencijoje. Kanclerė renginyje atrodė nutolusi ir didžiąją laiko dalį praleido bendraudama telefonu, o tarp kitų partijos narių tuo metu vyko pirmieji mūšiai dėl jos posto. Tvirtinimai, kad konservatyviosios partijos atšakos numylėtinis Friedrich Merz pradės sukilimą prieš Annegret Kramp‑Karrenbauer, kuri prieš daug metų pakeitė savo mokytoją A. Merkel ir tapo partijos vadove, paaiškėjo tebuvę tuščiomis kalbomis. F. Merz nusileido, tad A. Kramp‑Karrenbauer gali kautis toliau. Tačiau paskutinįjį mūšį galima tik atidėti, o ne jo išvengti. Vokietiją apėmė „post‑Merkel“ sindromas.
Šiuo laikotarpiu, kuris gali trukti iki pat rinkimų, galima tikėtis daug nežinomybės, pagiežos ir dar labiau negu paprastai savyje užsisklendusios Vokietijos. Kiekviena iš politikų lūpų ištrūkusi frazė bus smulkiai nagrinėjama, ieškant užuominų, ką ji reiškia vadinamojo „K‑klausimo“ (t. y., ką po metų vyksiančiuose rinkimuose CDU išrinks kandidatuoti į Kanzler, arba kanclerio, postą) kontekste. Politikams skubant prisistatyti teisėtais A. Merkel įpėdiniais, iš CDU, jai giminingos Bavarijos Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) ir Socialdemokratų partijos (SPD) sudarytą Vokietijos koaliciją nuolat blaškys nereikšmingi barniai. Tiek rinkėjai, tiek Vokietijos partneriai patenkinti nebus – Emmanuel Macron savo susierzinimo neslepia jau dabar. Nors kanclerės kritikai tvirtina, kad ši visada nuo visko nutolusi, tai netiesa – pavyzdžiui, ji aktyviai dalyvavo derybose dėl kovos su klimato kaita priemonių ir turi ambicingų idėjų antrojoje 2020 m. pusėje vyksiančiam Vokietijos pirmininkavimui ES Tarybai. Tačiau apie vidaus politiką ji negalvoja jau seniai.
A. Merkel atsisveikinimas keičia ir kitų didelių partijų ateitį. Trumpą laiką anksčiau šiais metais reitingų viršūnę pasiekusi Žaliųjų partija dabar priversta atsakinėti į nesibaigiančius klausimus, kuris iš jos dviejų telegeniškų lyderių kandidatuos į kanclerio postą, o ne kalbėti apie rimtus politinius klausimus, kuriuos aptarinėti jiems patiktų daug labiau. Didesnis nerimas tvyro SPD partijoje, kuri lapkričio 30 d. išsirinks naują vadovą, o po savaitės suplanuotoje peržiūroje turės nuspręsti, ar pasitraukti iš koalicijos. Jei partija nuspręs pasitraukti, gali laukti pirmalaikiai rinkimai. Tada Vokietijos politinė būsena iš karto pakistų.
Tačiau jei, kaip daugelis spėja, koalicija ištemps iki 2020 m., svarbiausias vaidmuo teks CDU. Kol kas partija įstrigusi varginančioje aklavietėje. Jos vadovė A. Kramp‑Karrenbauer visiems tapo taikiniu. Ėmusi vadovauti partijai ji padarė visą seriją neišprovokuotų klaidų, nesugebėjo suvaldyti partijos administracijos, o jos valdymo laikotarpiu partija pralaimėjo nemažai žemių rinkimų ir prarado poziciją reitinguose. Partijos vadovė tapo viena nemėgstamiausių Vokietijos politikų. Tiesa, ji spaudimui nepasiduoda – pasakiusi ilgą kalbą Leipcige bent trumpam atsikirto savo priešininkams, o eidama gynybos sekretorės pareigas sugebėjo iš dalies atgaivinti Vokietijos merdėjančius užsienio politikos debatus. Vadovo postą neginčijamai laimėjo ji, todėl tyliai pasitraukti ji neketina.
Tačiau Leipcigo paskalos A. Kramp‑Karrenbauer nieko gero nežada. Daugelis partijos sunkiasvorių, tarp jų ir pati A. Merkel, nemano, kad ji išsikapstys iš savo pačios išsikastos duobės. Nemaža CDU narių dalis tiki (o galbūt ir piktinasi), kad aštrias konservatyvias idėjas į klampų centrizmą iškeitusi A. Merkel neatpažįstamai pakeitė partiją, todėl bijo, kad jos proteguota vadovė gali būti tokia pati. Tad priešai artėja. Be F. Merz, tapti CDU kandidatais pretenduoja nuosaikusis daugiausiai gyventojų turinčios Vokietijos žemės Šiaurės Reino‑Vestfalijos premjeras Armin Laschet, CSU lyderis ir Bavarijos premjeras Markus Söder, kurio įtaigi Leipcige pasakyta kalba pavergė publiką, ir jaunasis aistringasis Jens Spahn, kuris tyliai plečia savo ryšių tinklą eidamas Vokietijos sveikatos ministro pareigas. Prieš stodami į mūšį šie ir galbūt kiti kandidatai turi atminti du dalykus. CDU neapkenčia vienybę trikdančių tarpusavio karų (tuo gali užsiimti SPD), tačiau labai nori nugalėti. Nuo to, kuris polinkis paims viršų, gali priklausyti tiek CDU, tiek pačios Vokietijos ateitis.
Karai dėl A. Merkel posto
Galima rasti ir vaisingą kelią pirmyn. Jei SDP gruodį nesukels šoko, visada plačių pažiūrų partija save laikiusi CDU galės kitus metus skirti atgaivinti debatams, kurie ilgą ir ideologija nepasižymėjusį A. Merkel valdymo laikotarpį buvo nustumti į šoną. Leipcige buvo nedidelių tokių debatų užuomazgų. Griežtas A. Kramp‑Karrenbauer tvirtinimas, kad CDU privalo pabusti ir imti spręsti radikalių technologijų (nuo 5G tinklo iki dirbtinio intelekto) keliamus iššūkius, gerai supurtė partiją, kurios valdymo metu Vokietija technologijų srityje gerokai atsiliko nuo kitų. Taip pat buvo galima išgirsti naujų idėjų, kaip Vokietijos socialinę rinkos ekonomiką paversti ekologiškesne. Tokios idėjos bus svarbios, jei, kaip prognozuoja daugelis stebėtojų, po kitų rinkimų CDU pradės koalicijos derybas su Žaliųjų partija.
Tačiau kovose dėl valdžios visi šie planai gali žlugti. A. Laschet baiminasi, kad Vokietijos likimas bus panašus į JAV, kur dar nespėjus susigrumti su priešininkų partijomis, kandidatus pirminiuose rinkimuose sudoroja jų pačių sąjungininkai. Praeitais metais, kai A. Merkel perdavė savo postą A. Kramp‑Karrenbauer, atrodė, kad jai pavyks padaryti tai, ko nepavyko niekam kitam – paruošti savo pasitraukimą. Tačiau gali būti, kad to padaryti jai neleis jos pačios partija.