Dabartinė didžiausios Europos Sąjungos ekonomikos vyriausybė – nepakenčiamai vidutiniška, ir ją tiesiog būtina pakeisti. Prisiminkite bet kurį reikšmingą iššūkį, su kuriuo šiandien susiduria Europa, ir suprasite, kad visur kur stinga vokiečių lankstumo – ir lyderystės.

Euro zonai gresia stagnacija, o Vokietija yra būtent ta ekonomika, kuri galėtų labiausiai pagelbėti, suteikdama didelę fiskalinę paskatą. Tačiau ji ir toliau atkakliai kabinasi į savo fetišą – subalansuotą biudžetą. Valiutos sąjungą gali pažeisti nauja euro krizė, nebent ją sustiprintų visavertė bankininkystės sąjunga, įskaitant bendrą regiono skolintojų indėlių draudimo sistemą. Tačiau užvedus kalbą apie bet kokius esminius dalykus, Vokietija pradeda muistytis.

Geopolitinės sumaišties metu Europa taip pat privalo permąstyti savo karinę parengtį ir aljansus. Tačiau Berlynas ir toliau nepaiso NATO sąjungininkų raginimų skirti daugiau lėšų savo kariuomenei, kuri nė iš tolo nėra pasirengusi padėti apsaugoti Rytų Europą nuo Rusijos, jei kada nors to prireiktų.

Tiesa, neseniai vyriausybė bandė parengti kovos su klimato kaita planą, ir tai yra kur kas daugiau, nei galėtų pasigirti dauguma Vakarų šalių. Tačiau pasiūlymų paketas, bandantis prasiskinti kelią per įstatymų sistemą, yra apgailėtinai neambicingas.

Angelos Merkel administracijos vidaus politikos rezultatai atrodo netgi dar liūdniau. Paskutinė reikšminga Vokietijos ekonomikos reforma įvyko dar jos pirmtako Gerhardo Schroederio laikais. Per visus 14 valdymo metų A. Merkel nė nebandė imtis panašaus masto žygdarbių. Mokesčių reforma seniai vėluoja, nors kitos šalys jau sumažino savo pelno mokesčių tarifus. O kur dar imigracijos įstatymas, kuriam praverstų kanadietiškas požiūris (paremtas taškų sistema), galintis sumažinti Vokietijos kvalifikuotų darbuotojų trūkumą. Tačiau A. Merkel kabinetai, iš kurių trijuose dirba SPD atstovai, nepajudino nė piršto. Viešai liaupsintas skaitmeninis Vokietijos ekonomikos atnaujinimas liko tik ant popieriaus.

Angela Merkel
Geriausia, ką galima pasakyti apie dabartinę koaliciją, yra tai, kad ji išgyveno 2015–2016 m. pabėgėlių krizę ir vėliau atkūrė tvarką. Taip, partijos atsisakė daugumos projektų, dėl kurių buvo susitarusios 2018 m. pradžioje, kai nenoriai atnaujino valdančiąją koaliciją. Tačiau tai buvo menkavertis sąrašas, pasirašytas koalicijos partnerių, atvirai nekenčiančių vienas kito.

Rezultatas toks, kad Vokietija ir A. Merkel, kuri pareiškė daugiau nebeteiksianti savo kandidatūros į kanclerės pareigas, praleido šansą užimti lyderio poziciją. Tai paliko vakuumą Europos širdyje, kurį dabar bando užpildyti Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Jis kelia svarbius klausimus apie ES ateitį, tikėdamasis paramos, ar bent jau atsakymų, iš Vokietijos pusės. Tačiau Berlyne spengia kurtinanti tyla.

Nusivylęs E. Macronas pradeda vis drąsiau rizikuoti; jis garsiai dalijasi savo mintimis apie naujas Europos karines sąjungas, naujus santykius su Rusija, naują euro zonos ekonominį dizainą ir ES plėtros sustabdymą. Vokiečiai nesumoja, kaip reaguoti į tokį avantiūrizmą. Įtardami slaptą ambiciją „a la de Gaulle“ ir Prancūzijos užmačias perimti Vakarų Europos vadeles, vokiečiai bando kišti E. Macronui koją.

Berlynas nekenčia politinių krizių. Tai kyla iš kultūrinės „nestabilumo“ baimės, siekiančios chaotiškos Veimaro Respublikos laikus (tiksliau, to, kas įvyko po jos nesėkmės). Tačiau šie nerimavimai yra perdėti.

Apmąstykime galimus scenarijus. Visų pirma, kitą savaitgalį SPD turi įšventinti N. Walterį-Borjansą ir S. Esken ir nuspręsti, ką toliau daryti su koalicija. Jie, be abejo, pareikalaus iš A. Merkel naujos krypties, įskaitant minimalaus atlyginimo padidinimą ir kitas kairuoliškas gėrybes. Konservatoriai (kuriems apklausose sekasi nekaip) neturės kito pasirinkimo, kaip tik atsilaikyti ir pasakyti griežtą „ne“.

Tada SPD gali pamėginti palikti vyriausybės koaliciją. A. Merkel tokiu atveju greičiausiai paprašytų balsuoti dėl pasitikėjimo parlamentu. Vokietijoje kancleris gali būti išbalsuotas tik tuo atveju, jei parlamentas tuo pačiu metu išrinktų naują. Taigi arba A. Merkel, arba jos įpėdinis turėtų puikią galimybę išsilaikyti valdžioje kaip mažumos vyriausybė. Ši idėja vokiečiams yra anatema (vėlgi Veimaras), tačiau kaimyninė Danija ir kitos šalys įrodo, kad mažumos vyriausybė irgi gali funkcionuoti. A. Merkel ar jos įpėdinis turėtų kreiptis paramos į Žaliuosius arba verslą palaikančius Laisvuosius demokratus. Tai pareikalautų atvirų diskusijų, kurios išeitų į naudą Vokietijos demokratijai po ilgų parlamentinės inercijos metų.

Jeigu mažumos vyriausybė nepasiteisintų, Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris sušauktų naujus rinkimus. Taip, pastaruoju metu Europoje jų netrūksta. Tačiau Vokietijoje – kitaip nei, pavyzdžiui, Ispanijoje – nauji rinkimai iš tikrųjų pakeistų parlamento sudėtį, nes Žalieji išstumtų SPD kaip antroji pagal dydį partija ir konservatoriams simpatiška koalicijos partnerė. Šiais laikais Žalieji klesti, todėl vyriausybė būtų paskatinta imtis drąsesnių veiksmų. E. Macronas pagaliau turėtų su kuo pasikalbėti.

Ateinančios savaitės ir mėnesiai pakeis pokario Vokietijos, nepratusios prie tokio sąmyšio, istoriją. Tačiau nusėdus dulkėms naujos konsteliacijos galėtų atgaivinti politines diskusijas ir teisėkūrą. Vokietijos ir Europos labui – verta pamėginti.