Draudimą, kuris galiotų kitų metų olimpinėse žaidynėse Tokijuje ir 2022 m. pasaulio futbolo čempionate Katare, pasiūlė WADA atitikties komitetas. Jei pasiūlymą priims ir organizacijos vykdomasis komitetas, nė vienose didelėse tarptautinėse varžybose nepamatysime Rusijos vėliavos, nebus kviečiami Rusijos atstovai, o Rusijos sportininkai galės dalyvauti tik tuo atveju, jei įrodys niekada nevartoję draudžiamų medžiagų, bet ir tada varžytis galės tik po neutralia vėliava.
Šie įvykiai – seno skandalo atgarsiai. Pirmą kartą vyriausybės remiamos dopingo tiekimo sistemos organizavimu Rusija apkaltinta 2014 m., kai įvyko Sočio žiemos olimpinės žaidynės – 50 mlrd. JAV dolerių kainavęs ekstravagantiškas renginys, turėjęs pademonstruoti, kad Rusija vėl tapo viena galingiausių pasaulio valstybių. Kaltinimai dopingo vartojimu buvo iš dalies paremti Maskvoje nacionalinei antidopingo agentūros RUSADA laboratorijai vadovavusio Grigorijaus Rodačenkovo parodymais. Paskelbus, kad WADA nesilaiko tarptautinių susitarimų, jis pabėgo į JAV – apie įvykį sukurtas Oskaru apdovanotas filmas „Ikaras“.
Rusija nuo pat pradžių nesutiko pripažinti, kad jos atstovai sistemiškai skatino ir slėpė dopingo vartojimą. V. Putinas G. Rodačenkovą daug kartų vadino nusikaltėliu ir protiškai nestabiliu bei teigė, kad dėl pavienių dopingo vartojimo atvejų kaltas jis. RUSADA agentūroje buvo pradėtas kriminalinis tyrimas, tačiau jo tikslas buvo ne sustabdyti dopingo vartojimą – tyrimo centre atsidūrė buvęs laboratorijos vadovas, kuris 2017 m. pabaigoje jam nedalyvaujant apkaltintas prekyba narkotikais.
Tuo tarpu nauju RUSADA direktoriumi paskirtas ilgą vadovo patirtį privačiajame sektoriuje turintis Jurijus Ganusas. Po praeitais metais vykusių Pjongčango žiemos olimpinių žaidynių, kuriose Rusijos sportininkų komanda buvo priversta varžytis po neutralia vėliava, J. Ganusas laikė savo pareiga grąžinti gerą Rusijos reputaciją. Jam vadovaujant Rusijai 2018 m. rugsėjį vėl leista grįžti į WADA, tačiau tik su tam tikromis sąlygomis – viena svarbiausių iš jų buvo suteikti WADA prieigą prie Rusijos tyrėjų saugotos Maskvos laboratorijos senosios duomenų bazės bei šlapimo mėginių saugyklos.
2018 m. gruodį J. Ganusas kreipėsi į patį V. Putiną prašydamas patenkinti prašymą suteikti prieigą prie duomenų bazės: „Labai sunku atgauti pasitikėjimą, kai pažangą stabdo praeities šešėliai“, – teigė jis.
Taigi šių metų pradžioje duomenų bazė perduota WADA. Tačiau palyginus ją su 2015 m. „informatoriaus“ (greičiausiai G. Rodčenkovo) pateikta kopija paaiškėjo, kad tūkstančiai įrašų buvo pakeisti arba pašalinti. Taip pat pastebėta, kad daugelis pakeitimų atlikti neseniai, 2018–2019 m.
Tada J. Ganusas, kurio komanda neturėjo prieigos prie duomenų bazės ir senųjų mėginių, prarado kantrybę. Per kelis pastaruosius mėnesius jis davė visą seriją piktų interviu Rusijos ir Vakarų žiniasklaidos atstovams, kuriuose pranašavo, kad Rusijos atstovai bus diskvalifikuoti iš tarptautinių sporto varžybų bei reikalavo Rusijos pareigūnų, taip pat ir sporto ministro Pavelo Kolobkovo, imtis veiksmų.
Nors ministras tvirtino, kad duomenų bazė nekeista, J. Ganusas WADA išvadų neneigė. Jis mano, kad duomenų bazė pakeista įsakius itin galingam asmeniui, galėjusiam gauti prieigą prie bazės net tada, kai ši buvo saugoma tyrėjų, ir spėja, kad taip norėta nuslėpti gerai žinomų sportininkų, vėliau tapusių įstatymų leidėjais ar vyriausybės atstovais, padarytus pažeidimus.
Džiugu matyti, kad palyginus neaukštas pareigas užimantis Rusijos atstovas atsisako dalyvauti nerangiame bandyme nuslėpti tiesą, nepaisydamas to, kad daug aukštesniuose postuose esantys pareigūnai ir toliau kartoja pramanus, jog dopingo skandalas tėra politinis Vakarų sąmokslas prieš Rusiją.
„Yra norinčiųjų priversti Rusiją teisintis, kad atrodytų kaip nusikaltėlė, – WADA atitikties komiteto sprendimą antradienį komentavo užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas. – Vis tvirtinama, kad viena ar dvi šalys, pavyzdžiui, Rusija ir Kinija, visada kaltos ir laužo visas taisykles, o visos kitos valstybės tuo tarpu gyvena laikydamosi savo pačių nieko neatsiklausus parašytų įstatymų.“
Žinoma, galima ginčytis, ar verta taikyti antidopingo taisykles aukščiausio lygio sportui ir ar geriausi sportininkai tikrai jų laikosi. Tačiau jų laikytis nėra neįmanoma, o jų taikymas nėra akivaizdus politinis žaidimas. Keisti šlapimo mėginius ir duomenų bazes nėra normalu, tad taip elgdamasi Rusija savo įvaizdį pasaulyje ne gerina, o tik gadina.
Neturėtų stebinti, kad valstybės, kurios pareigūnai taip elgiasi ir dar skundžiasi, kad Vakarų valstybės joms nesąžiningos, vėliava neplevėsuos dideliuose sporto festivaliuose. Taip pat neturėtų stebinti, kad tokios valstybės sportininkai atrodo įtartini – ir kad nusprendus patvirtinti WADA draudimą dopingo nevartoję sportininkai gali nuspręsti emigruoti.
Jei Putinas iš tiesų norėtų pagerinti Rusijos įvaizdį, užtikrintų visišką skaidrumą ir pripažintų, kad dopingo vartojimas buvo sistemiškas, o skandale dalyvavo ir aukščiausi pareigūnai. Daug ką tektų atleisti ir nubausti – o vėliau prižadėti atversti naują puslapį. Visa tai reikėjo padaryti dar 2014 m. Dabar užkirsti kelią Rusijai ir jos sportininkams gresiančioms pasekmėms greičiausiai per vėlu, tačiau dar nevėlu pripažinti kaltę ir visiškai pakeisti požiūrį į šią problemą. Alfa patinai neatsiprašinėja, tačiau tikri lyderiai – taip.
