Tuo tarpu už 6 000 mylių Romoje vyskupai, čiabuvių vadovai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai kartu su Vatikano prelatais taip pat svarsto, kaip katalikų bažnyčia galėtų ateiti pas žmones. Spalio 27 d. pasibaigsiančiame trijų savaičių trukmės sinode tikimasi rasti būdų padėti bažnyčiai bendradarbiauti su vietos bendruomenėmis ir spręsti regionui bei katalikybei kylančias problemas pasaulio kampelyje, kur nepaisant lėšų ir darbuotojų stokos bažnyčia vis dar stebėtinai įtakinga.

Sinode žengiamas iki šiol didžiausias žingsnis link tiesos, kurios pripažinti nenori daugelis Vakarų šalių katalikų, ypač bažnyčios vadovų: kad Šiaurės Atlanto regionas ekonominę ir diplomatinę įtaką vis labiau praranda ne tik pasaulietiniuose reikaluose – panašus procesas vyksta ir katalikų bažnyčioje. Pasaulietinėje srityje įtaką pamažu perima Azija. O katalikų bažnyčioje – ne tik Azija, bet ir Afrika bei Lotynų Amerika. Dėl to bažnyčiai reikia sugalvoti, kaip prisitaikyti prie savas dvasines tradicijas turinčių kultūrų ritualų ir tikėjimo. Sinodas privertė daugelį nerimauti, kad bažnyčiai gresia susiskaldymas.

Trys valstybės, kuriose katalikų bažnyčia pritraukia daugiausiai tikinčiųjų – tai Brazilija, Meksika ir Filipinai. Katalikybė tapo religija, labiausia paplitusia skurdžiuose regionuose, tačiau valdoma daugiausiai turtinguose regionuose sutelktos vadovybės. Šiaurės Amerikoje, Europoje, Australazijoje ir Japonijoje gyvena tik 40 proc. viso pasaulio krikštytų katalikų, tačiau iš šių regionų kilę 57 proc. visų kardinolų. Italijoje gyvena vos 4 proc. katalikų tikėjimą išpažįstančių žmonių, tačiau iš jos kilę beveik vienas iš penkių vadinamųjų „bažnyčios princų“.

Pirmasis iš Lotynų Amerikos kilęs popiežius Pranciškus bandė šią nelygybę pakeisti. 2013 m. ką tik išrinktas popiežius juokavo, kad kardinolai jo ieškodami „nuėjo iki tolimiausio Žemės pakraščio“. Jis jų kelionę tęsė – dabar daugiau kaip pusė jo paskirtų kardinolų kilę iš besivystančių šalių. Gali būti, kad procesas bus tęsiamas įvykdžius ilgai lauktą katalikų bažnyčios administracijos reformą ir perkėlus kelis Vatikano departamentus (o su jais ir galią) į kitas pasaulio šalis.

Kunigas

Tokius pokyčius skatina ir didėjanti klimato kaitos grėsmė. Popiežius ilgai tvirtino, kad neįmanoma rūpintis aplinka nesprendžiant pasaulio turtinės nelygybės. Pirmąjį vienam regionui skirtą sinodą jis sušaukė iš dalies dėl to, kad Amazonės regionas kovoje su kintančiu klimatu atlieka itin svarbų vaidmenį. Amazonės upės baseine auga 40 proc. Žemės atogrąžų miškų, kurie kaupia anglies dioksidą ir švelnina šylančio klimato pasekmes, tačiau neva vystymosi tikslais kertant miškus ekosistemai kyla pavojus. Dėl to bažnyčia kovoja su abejingomis regiono (ypač Brazilijos) vyriausybėmis.

Neseniai keleto etninių grupių vadovai surengė susirinkimą šalia Austrijos dydžio čiabuvių gyvenamos teritorijos įsikūrusiame Atalaja do Nortės mieste aptarti, kaip gintis nuo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų prezidento Jair Bolsonaro neveiklumo padrąsintų vis dažniau įsiveržiančių nelegaliai kalnakasyba ir miško kirtimu užsiimančių asmenų. Prezidento vyriausybė į miško kirtimą nekreipia dėmesio, be to, prižadėjo leisianti vykdyti kalnakasybą čiabuvių gyvenamose vietovėse ir labai susilpnino aplinkosaugos ministeriją bei čiabuvių teises ginančią agentūrą FUNAI. Po rugsėjį įvykdytos šioje teritorijoje dirbusio FUNAI atstovo Vale do Javari žmogžudystės daugelis grasinimų sulaukusių darbuotojų pasitraukė, todėl vietos gentys tapo dar pažeidžiamesnės.

Nors katalikai šiame regione ne visada elgėsi pavyzdingai (jie giriami už milijonams vaikų suteiktą išsilavinimą, tačiau taip pat kaltinami kolonializmo ir ekonominio išnaudojimo rėmimu), daugelis vietos gyventojų bažnyčią laiko tvirčiausia sąjungininke. „Praeityje dėl bažnyčios praradome savo kultūrą, tačiau dabar popiežius įpūtė bažnyčiai naujos dvasios“, – teigia vidutinio amžiaus curaca (vadas) Absalon iš netoli Nazareto esančio Uitoto kaimo.

Bažnyčia

1972 m. katalikų bažnyčios Brazilijoje įkurta žmogaus teisių apsaugos organizacija Čiabuvių misionierių taryba (Indigenist Missionary Council arba CIMI), kuriai vadovauja daugiausia oficialiai neįšventinti darbuotojai, padeda vietos gentims įtvirtinti savo teises į teritoriją ir daro spaudimą vyriausybėms, kad šios jų nepažeistų. Didžiuliame regione, kur valstybės atstovų nedaug, CIMI taip pat padeda pranešti atsakingiems pareigūnams, jei vietos gyventojai išnaudojami. „Bažnyčia dažnai tampa tarpininke tarp genčių ir vyriausybės, – teigia du dešimtmečius Amazonėje dirbęs prokuroras Felício Pontes. – Taip sutaupome laiko ir pinigų.“

Tačiau katalikų bažnyčia – tai ne nevyriausybinė organizacija. Ji nori gelbėti ne tik medžius, bet ir sielas. O dėl jos pastangų tai padaryti kilo ne tik Lotynų Amerikai ir katalikų bažnyčiai svarbių klausimų. „[Sinode dalyvaujantys] čiabuvių atstovai teigia: „Jei bent iš dalies nepripažinsite mūsų tikėjimo, mus prarasite“, – teigė sinodo dalyvis ir tarptautinės katalikų labdaros organizacijų sąjungos CIDSE generalinis sekretorius Josianne Gauthier.

Tačiau kiek gali dogmomis paremta religija gerbti kitas tikėjimo sistemas, kad negrįžtamai neprarastų savosios? Religijos pritaikymo svetimoms kultūroms keliama dilema tapo svarbiausia sinodo diskusijų tema. Šios diskusijos primena pasaulietinius didžiulę imigraciją patyrusių valstybių debatus apie daugialypės kultūros ir asimiliacijos privalumus bei trūkumus.

Krikščionybė elementus iš kitų religijų skolinosi jau nuo senų laikų – pavyzdžiui, pagoniška Saturnalijos šventė tapo Kalėdomis, o gėlų Samhaino šventė tapo Visų šventųjų diena. Sakydamas pamokslą Nazarete keletą elementų pakeitė ir Tėvas Valério: figos jo pasakojime tapo vietoje augančios Aliejinės kopūstpalmės uogomis, o Marija su Juozapu keliavo ne asiliuku, bet kanoja.

Nedaugelis katalikų prieštarautų, jog norint, kad jų tikėjimas išliktų šalyse, kur vis labiau plinta kitokios krikščionybės atšakos (ypač krikščionių evangelikų tikėjimas), svarbu mokėti rasti kompromisą. Tačiau daugelis tikriausiai būtų šokiruoti išgirdę Alto Solimoes regionui Brazilijos Amazonės baseine vadovaujančio vyskupo Adolfo Zon Pereira pareiškimą: „Apie atsivertimą daugiau nekalbame“. Pasak jo, dialogas su vietos gyventojais turi „apimti kelias religijas ir kultūras“, kad „apgintume bendrus savo namus“.

Vienuolės

Tačiau į pensiją išėjusiam kitos Amazonės vyskupijos Marajo vadovui toks kompromisas atrodo tolygus šventvagystei. Vyskupas José Luís Azcona Hermoso mano, kad sinodą negrįžtamai sugadino „manija žvelgti į Amazonę iš čiabuvių perspektyvos“ pamirštant, kad jie sudaro tik nedidelę jos gyventojų dalį.

Dvi dienos prieš pradedant sinodą, spalio 4 d., popiežius Pranciškus ir kiti aukšti dvasininkai dalyvavo Vatikano soduose vykusioje ceremonijoje, patvirtinusioje didžiausias baimes žmonių, manančių, kad tolerantiškos ir liberalios popiežiaus pažiūros gali privesti prie erezijos ribų ar net jas peržengti. „Grupė žmonių, tarp kurių buvo ir Amazonės regiono čiabuvių ritualiniais drabužiais, paprastais drabužiais vilkinčių žmonių bei Pranciškonų vienuolis, suklaupė ratu ir nusilenkė prieš atvaizdus dviejų nėščių moterų, kurios atrodo pusnuogės“, – pranešė Katalikų naujienų agentūra. Vėliau moteris padavė vieną iš skulptūrų (greičiausiai vaizduojančią Andų kalnų vaisingumo deivę Pachamama) popiežiui Pranciškui, o šis ją palaimino.

Pagonių ritualą primenanti ceremonija socialiniuose tinkluose sukėlė pasipiktinimo bangą. Viename konservatyviame tinklalapyje ji pavadinta „šventvagiška bjaurastimi“. Spalio 21 d. į tinklalapį „YouTube“ įkeltas vaizdo įrašas, kuriame iš bažnyčios Romoje išnešamos panašios į naudotas Vatikano ceremonijoje medinės skulptūrėlės. Vėliau jos įmetamos į Tiberio upę.

Nedidelėje tradicinių pažiūrų katalikų grupėje vis stiprėja pasipiktinimas popiežiaus reformomis. Net kai kurie jo paskirti kardinolai mano, kad jis iškreipia bažnyčios mokymą. Vis garsiau kalbama apie bažnyčios skilimą. Praeitą mėnesį pats popiežius teigė susiskaldymo nebijantis, tačiau meldžiantis, kad jis neįvyktų.

Sinode kilusios diskusijos, ar derėtų rekomenduoti, kad Amazonės regione į diakonus būtų įšventinamos moterys arba į kunigus įšventinami vedę vyrai, greičiausiai prieštaravimus tik padidins. Abu šie pasiūlymai kilo dėl Amazonės regionui būdingų problemų, ypač vyrų trūkumo. Daugelis Amazonės misionierių – neįšventinti darbininkai arba moterys. Tėvas Valério į mažiau kaip už valandos kelio nuo savo namų esantį Nazaretą atvyksta tik kas kelis mėnesius. Kai kuriose nuošaliose vietovėse kunigai apsilanko tik kartą per metus.

Bažnyčia

O kas toliau?

Popiežius gerbti sinodo sprendimų neprivalo. Tačiau jei minėtiems pokyčiams būtų griežtai paprieštarauta, jam juos įgyvendinti būtų sunkiau. Norint žengti pirmą žingsnį galutinės sinodo ataskaitos link, sukurta 12 darbo grupių. Šešios jų palaiko pasiūlymą į kunigus įšventinti vadinamuosius viri probati (bažnyčios kalboje tai reiškia „savo dorybes įrodžiusius vyrus“) kurie daugeliu atvejų būtų genčių vadovai, o keturios pritaria pasiūlymui į diakonus įšventinti moteris. Tačiau kitos grupės arba paprašė tolimesnių diskusijų, arba apie problemas išvis neužsiminė.

Priėmus bet kurį iš šių pasiūlymų būtų galima tikėtis prieštaringų reakcijų. Jei moterys būtų įšventinamos į diakonus, galėtų atlikti daugybę bažnyčios ritualų – pavyzdžiui, sakyti pamokslus arba laikyti krikšto ar laidotuvių apeigas. Pasiūlymą palaikantieji tvirtina, kad ankstyvosios bažnyčios apeigose moterys atlikdavo svarbų vaidmenį, tačiau konservatoriai šiai minčiai energingai priešinasi.

Tuo tarpu tradicinės doktrinos rėmėjai baiminasi, kad leidus vedusiems vyrams tapti kunigais Amazonėje, ši praktika netrukus paplistų ir kitur, o gal net būtų priimta visiškai. Spalio 18 d. aukštas pareigas einantis bažnyčios biurokratas arkivyskupas Rino Fisichella atskleidė, kad jo darbo grupė rekomendavo sukurti naują, tik Amazonės regionui skirtą apeigą. Taip būtų užtikrinama, kad leidimas įšventinti vedusius vyrus būtų „sulaikytas“ tame regione ir negalėtų lengvai išplisti po visą bažnyčią. Tačiau priešininkai vis tiek mano, kad pirmas žingsnis jau būtų žengtas.

Vis dėlto Amazonės upės baseino regione šių diskusijų aidai vos girdimi, nes dauguma misionierių rūpesčių – praktiški. Tėvas Valério daug daugiau laiko praleidžia keliaudamas po regioną ir tikrindamas, kaip laikosi gyventojai (nors katalikų tarp jų nėra labai daug), negu krikštydamas kūdikius ar teikdamas Komuniją. Kad ir koks sprendimas bus priimtas Romoje, jis savo darbą tęs. Tačiau panašu, kad sinodas suka pokyčių link.