Rumunijos diktatoriaus Nicolae Ceausescu ir jo žmonos Elenos nužudymas 1989 m. Kalėdų dieną iki šiol tebėra vienas labiausiai šokiruojančių komunistų valdžios griuvimo rytų Europoje simbolių.
Nė viena buvusio rytų bloko šalių neturėjo tokio despotiško režimo kaip Rumunija ir nė vienoje jų režimas nesibaigė taip žiauriai. Prahoje, Varšuvoje ir Berlyne įvykusios revoliucijos buvo taikios. O N. Ceausescus nužudymas, kurį maždaug 80 km nuo Bukarešto esančiame Targovištės miestelyje įvykdė trijų ginkluotų vyrų būrys, buvo nufilmuotas, kad jį galėtų pamatyti visi.
Šiuo metu visame pasaulyje minimos 30‑osios Berlyno sienos nugriovimo metinės – lemtingus Europos metus simbolizuojanti akimirka. Tačiau žemyno kova atsikratyti diktatūrų palikimo geriausia matoma Rumunijoje.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Rumunija klesti. Kartu su dar 10 buvusių komunistinių valstybių Rumunija įsitvirtinusi Europos Sąjungoje ir turi prieigą prie turtingiausios pasaulio atvirosios rinkos, o per keliolika metų narystės šalyje išdygo daugybė naujų gamyklų, kelių ir oro uostų.
Dabar šalis kartu su Prancūzija tapo didžiausia ES kviečių eksportuotoja, tačiau šįkart eksportas skatina ekonomikos augimą, o ne sukelia badą, kaip N. Ceausescu valdymo laikais. Nuo 1989 m. BVP vienam gyventojui išaugo dešimt kartų, tad daugelis gyventojų išbrido iš didžiulio skurdo.
Tačiau Rumunijoje atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų viena didžiausių Europoje. Vidutinis atlyginimas vis dar siekia tik 650 eurų per mėnesį (keturis kartus mažiau, negu Vokietijoje), todėl nesuku suprasti, kodėl tiek daug rumunų iš šalies išvyksta. Šalies populiacija nuo komunizmo laikais buvusių 23 milijonų nukrito iki 20 milijonų.
Šalyje nuolat vyrauja politinis nestabilumas: nuo 1989 m. valstybė turėjo 20 ministrų pirmininkų, beveik tiek pat, kiek Lenkija ir Vokietija kartu sudėjus, be to, nepaisant šią savaitę suteikto patvirtinimo naujai vyriausybei, kitąmet vėl planuojami parlamento rinkimai. Buvęs didžiausios partijos vadovas trims su puse metų pasodintas į kalėjimą už neteisėtų išmokų organizavimą. Tačiau daugelio išgirta kovai prieš kleptokratiją vadovavusi ir vėliau iš posto pašalinta vyriausioji prokurorė ką tik išrinkta tas pačias pareigas atlikti Europos Komisijoje ir tapti pirmąja ES prokurore.
Visoje rytų Europoje vis dar vyrauja įsidarbinimų per pažintis, netinkamos politinės praktikos ir neaiškių finansinių perspektyvų keliamos problemos, o jos valstybės negali atsikratyti nestabilių vadovų ir teises varžančių autoritarų. Rumunijoje dėl kyšininkavimo net kilo problemų valstybės saugumui ir teko atidėti įstojimą į NATO bei ES.
Pasak 2011–2014 m. Rumunijos prezidento specialiuoju patarėju dirbusio politikos mokslų specialisto Iulian Chifu, problema kyla dėl to, kad N. Ceausescu valdymo metais korupcija buvo „puoselėjama“. „Korupcija – tai naujasis komunizmas, – teigė jis. – Su ja kovoti svarbiau negu su Italijos mafija.“
Vienas savo akimis Rumunijos kelionę į laisvę matęs vyras – buvęs Targovištės policininkas Mircea Gheorghe. Jo istorija prasideda nuo revoliucijos, kai protestuotojai dar baiminosi geležinio slaptosios tarnybos Securitate kumščio, ir tęsiasi iki pat sudėtingo įstojimo į Europos Sąjungą.
1989 m. gruodžio 22 d. Gheorghe dalyvavo pratybose Bukarešte. Staiga visiems pareigūnams liepta persirengti civiliais darbužiais ir vykti į vietą, kur N. Ceausescu turėjo sakyti kalbą. Aikštė buvo pustuštė, todėl laisvas vietas turėjo užpildyti policininkai. Netrukus vyrui ėmė aiškėti, kodėl.
Minia buvo nervinga, sklido gandai, kad kilo neramumų Timišoaros miestelyje, kur įsižiebė galų gale režimą nuvertusi revoliucija. Staiga pro tais laikais vieno labiausiai sekamų rytų bloko šalių viešbučių „Athenee Palace“ langą pasirodė vyras.
„Mane labiausiai šokiravo, kad 10 minučių prieš Ceausescu pradedant kalbėti, kažkoks vyras iškišo galvą pro trečio aukšto langą ir sušuko: „Mirtis diktatoriui!“, – prie priešpiečių stalo savo gimtajame mieste pasakojo Gheorghe. – Negalėjau patikėti, kad jis toks drąsus, nes negalėjau įsivaizduoti, kad taip pasielgti įmanoma, turint omenyje, kokia griežta ir žiauri buvo įsigalėjusi sistema. Žinoma, Securitate pareigūnai iškart jį pačiupo ir išsivedė.“
Netrukus po to, kai N. Ceausescu pradėjo kalbėti, pasigirdo trenksmas (galbūt šūvis, o gal tik mašinos variklis) ir kilo panika. Dabar 61‑erių sulaukęs Gheorghe pasakojo, kad per sąmyšį buvo sužeista žmonių, tad duotas įsakymas grįžti į autobusą ir važiuoti atgal į bazę. Kitas 72 valandas jis praleido politinės dramos priešakyje.
Jausdami, iš kur pučia vėjai, Gheorghe ir jo kolega atsiskyrė nuo grupės ir naktį praleido klajodami po sostinės gatves. Tada jau buvo aišku, kad valdžią perėmė kariuomenė. Nors Gheorghe to dar nežinojo (Laisvosios Europos radijo ir Amerikos balso radijo laidų jis nesiklausė, nes bijojo slaptosios policijos), N. Ceausescu jau buvo nuverstas.
Režimas sparčiai iro. Gheorghe ir jo kolegą sustabdę Securitate pareigūnai liepė jiems grįžti į bazę, o ten kariuomenė aprūpino juos ginklais ir nuvežė į sostinės vakaruose plytinčias kapines. Jiems liepta ieškoti pasislėpusių „teroristų“ – tačiau nebuvo leista jų rasti. Pasak Gheorghe, pareigūnais pasinaudota, kad kariuomenė galėtų parodyti, jog gina revoliuciją.
„Staiga pasirodė kariuomenės sraigtasparnis ir ėmė į mus šaudyti, – pasakojo Gheorghe. – Keturi ar penki mano kolegos žuvo. Man pasisekė, nes sugebėjau pabėgti ir pasislėpti.“ Patirtas šokas buvo matomas iškart: „Po kelių dienų likau visiškai žilas. Man buvo 31‑eri.“
Rumunijai žengiant į nežinią Gheorghe grįžo prie kasdienių pareigų. Nuo 1984 m. jo specializacija buvo kovoti su sukčiavimu pramonės ir žemės ūkio srityse – t. y., valstybėje baisiai trūkstant maisto stabdyti vagiančius iš valstybės valdomų institucijų. Tačiau netrukus žmonės ėmėsi kitokių vagysčių – kontroliuojant ekonomikos svertus.
Kol išėjo į pensiją 2007 m. (kai Rumunija įstojo į ES), Gheorghe ištyrė daugybę bylų – nuo nedidelio masto nuosavybės pasisavinimų iki nelegalios veiklos vykdant privatizacijos procesą.
„Vyravo visiškas chaosas – visi vogė, niekas nenorėjo dirbti, pramonės gamyba žlugo“, – apie laikotarpį po revoliucijos pasakojo jis. Tada valdžią perėmė nauja vyriausybė. „Kartais nueidavau patikrinti įmonių, kurios, kaip žinojau, buvo saugomos politikų. Išsiųsdavau dokumentus, bet žinodavau, kad aukštesnių pareigūnų jie nepasieks.“
Rumunija vis dar kovoja su to laikotarpio pasekmėmis. „Transparency International“ skelbiamame korupcijos suvokimo indekse šalis nuo 2013 m. iki 2018 m. (tuo metu, kai tarnavo generalinė prokurorė Laura Kovesi) pakilo aštuoniomis vietomis, tačiau tarp 28 ES valstybių ji vis dar lenkia tik Bulgariją, Vengriją ir Graikiją.
Komunizmo laikais N. Ceausescu savo tautą atskyrė ne tik nuo Vakarų, bet, dėl 1968 m. sovietų įsiveržimo į Čekoslovakiją susipykęs su kitomis rytų bloko narėmis, ir nuo kaimynių. Vyriausybei įvedus taupymo politiką, kad galėtų susimokėti skolas užsienio valstybėms, visą dieną laukti eilėje norint gauti maisto ar kuro bei nuolat neturėti elektros tapo įprasta. Visi, kas tik prisimena devintąjį dešimtmetį, gali papasakoti istorijų apie sunkumus, smurtą ir tragikomiškas akimirkas.
37‑erių Radu Magdin vis dar aiškiai prisimena, kaip būdamas mažas naktį ėmė verkti, nes manė, kad jo mama mirusi. Penktą ryto ji išėjo nupirkti maisto ir negrįžo. Galų gale po septynių valandų pasirodžiusi mama parnešė tik tualetinio popieriaus.
„Didžiausia N. Ceausescu klaida buvo marinti mus badu, kad sumokėtų skolas užsienio valstybėms“, – teigia buvusio ministro pirmininko Victor Ponta patarėju dirbęs politinių ir strateginių komunikacijų konsultantas R. Magdin.
Nuo to laiko sostinėje skurdo sumažėjo, tačiau visai netoli XIX a. gatvelių ir stačiatikių bažnyčių galima rasti paskubomis suręstose pašiūrėse gyvenančių žmonių – vos keli žingsniai nuo didžiųjų N. Ceausescu Liaudies rūmų, kuriuose dabar įsikūręs parlamentas.
Skirtumas tarp turtingųjų ir vargšų matomas ir važiuojant lygiu ES lėšomis nutiestu keliu iš Bukarešto į Targovištę. „Mercedes“ ir „Audi“ lenkia arkliais ir vežimais važiuojančius ūkininkus, o pakelėse vietiniai pardavinėja pomidorus, vaisius ir įvairiausių spalvų moliūgus.
41‑erių Targovištės meras Daniel Cristian Stan skundžiasi, kad dėl kovos su korupcija ir nuolat besikeičiančių vyriausybės pareigūnų sunku pasinaudoti Europos Sąjungos paramos fondais, reikalingais norint pagerinti maždaug 100 tūkst. gyventojų turinčio miestelio kasdienybę.
Įstojus į ES miesteliui suteikta mažiausiai 140 mln. eurų parama įvairiems projektams – nuo gatvių apšvietimo iki parkų ir viešojo transporto. „Jei vyriausybė iširs, man reikės laukti dar šešis mėnesius, kad įtikinčiau kitą ministrą, ko čia reikia“, – miesto rotušėje teigė meras.
D. Stan revoliuciją prisimena šiek tiek kitaip. Valdant N. Ceausescu, gyventojams televizorių žiūrėti buvo leidžiama tik dvi valandas per dieną. 11‑metis D. Stan revoliuciją ne tik galėjo stebėti per televizorių, bet ir pirmą kartą susidūrė su neribota televizija.
Prieš trisdešimt metų N. Ceausescu su žmona po nesėkmingo bandymo pabėgti sraigtasparniu ir automobiliu buvo perduoti kariuomenei. Jiems atlikta medicininė apžiūra ir duotas kambarys su dviem viengulėmis lovomis, kurias jie būtinai norėjo pristumi vieną prie kitos. Trumpame teismo procese abu netrukus pripažinti kaltais už genocido vykdymą, išvesti į kiemą ir nušauti.
Šiandien čia galima išvysti tik paprastą pilko marmuro plokštelę, kurioje įrašytas mirties laikas: 1989 m. gruodžio 25 d., 14.45.
R. Magdin, vaikystėje išsigandusiam, kad komunistai nužudė jo mamą, atrodo, kad gailėtis neverta. „Juos nužudė Kalėdų dieną krikščionių šalyje, – teigė jis, – bet niekas neliūdėjo.“
