Prezidento sprendimas išvesti 1 000 karių greitai sugriovė trapią taiką šiaurės Sirijoje. Pasitraukus amerikiečių kariams, Turkija laisvai puolė kurdus, o jos veiksmai jau nusinešė šimtus gyvybių. 160 tūkst. žmonių paliko namus. Iš belaisvių stovyklų pabėgo būriai kurdų saugotų „Islamo valstybės“ (IS) rėmėjų. Neturėdami kitos išeities kurdai paprašė pagalbos iš kruvinojo Sirijos despoto Basharo al-Assado – Amerikos priešo.
D. Trumpas rinkiminės kampanijos metu žadėjo grąžinti kareivius namo. Jis teigė, kad Amerika turi nutraukti „nesibaigiančius karus“. Jam pareiškus, kad Sirijos bėdas gali spręsti Rusija, Iranas ir Turkija, daugelis už jį balsavusiųjų sutinka. Po maždaug dviejų karuose praleistų dešimtmečių gyventojams pabodo matyti pasaulio policininkės vaidmenį nuolat prisiimančią JAV. Karius iš Artimųjų Rytų išvesti norėtų ir kai kurie demokratų partijos atstovai, pavyzdžiui, pirmaujanti kandidatė į prezidentus ir D. Trumpo varžovė Elizabeth Warren.
Vis dėlto, nors jų pasipiktinimas suprantamas, neapgalvotai pasitraukus iš regiono būtų kenkiama ir savo interesams. Taip pasielgus visoms pasaulio valstybėms pasitikėti JAV taptų sunkiau, todėl tam, kad ji galėtų pasiekti savo tikslus ir užtikrinti valstybės gyventojų gerovę bei tęsti įprastą gyvenimo būdą, sprendžiant svarbias problemas tektų labiau stengtis ir išleisti daugiau pinigų.
D. Trumpo sprendimas pasitraukti iš Sirijos išduoda net kelias priežastis, kodėl JAV negalima pasitikėti. Visų pirma, jis neapgalvotas. Panašu, kad prezidentas numojo ranka į informaciniuose pranešimuose pateiktus įspėjimus, kad išvedus 1 000 atgrasyti nuo puolimo skirtų karių atsiradusi valdžios stoka gali turėti rimtų pasekmių. Be to, sprendimas priimtas taip netikėtai, kad nustebo beveik visi, įskaitant ir prezidentui pavaldžius pareigūnus. Kurdai jautėsi priblokšti ir pasibaisėję. Britų kariai prabudę pamatė, kad jų amerikiečiai sąjungininkai kraunasi daiktus. Niekas neturėjo laiko pasiruošti pokyčiams.
Antra, toks sprendimas atskleidžia, kad amerikiečiai neištikimi. Kurdų kariai Sirijoje kovojo kartu su Amerikos specialiosiomis ir oro pajėgomis siekdami sutriuškinti IS „kalifatą“. Šiose kovose žuvo maždaug 11 000 kurdų – o amerikiečiai žuvo penki. Viena galingiausių pasaulio valstybių sujungė neprilygstamas savo žvalgybos pajėgas su vietos sąjungininkais siekdama atsikratyti agresyviausių pasaulio teroristų, tačiau pati tam nepaaukojo nei daug lėšų, nei karių.
Tačiau blogiausia, kad toks sprendimas prastas strategiškai. Jis prastas ne tik dėl to, kad pasitraukus rizikuojama, jog atsigaus IS pajėgos bei padedama B. Assadui, bet ir dėl to, kad tai naudinga senam Amerikos priešininkui ir B. Aassado sąjungininkui Iranui. Be to, asmenukes apleistose JAV bazėse linksmai darosi ir rusai.
B. Assado rėmėjas Vladimiras Putinas nori perimti Amerikos atsakomybę ir paversti Rusiją tvarką Artimuosiuose Rytuose palaikančia jėga – t. y., perimti aštuntajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungos prarastą vaidmenį. Taigi tam, kad išvestų iš Sirijos nedidelį mažai nuostolių patiriantį karinį padalinį, JAV be reikalo pradėjo naują tarpvalstybinį konfliktą, sustiprino priešus ir išdavė draugus.
Tačiau paviršutiniškumas ir impulsyvumas jau seniai tapo pagrindiniais D. Trumpo užsienio politikos bruožais. Iranui užpuolus JAV droną, atsakomuosius veiksmus prezidentas nutraukė paskutinę sekundę. Kai praėjusį mėnesį Iranas arba jo pagalbininkai užpuolė Saudo Arabijos naftos gavybos kompleksą, jis nusprendė nedaryti nieko. Atrodo, kad supervalstybės diplomatiją prezidentas vykdo taip pat, kaip ir vidinę politiką – hiperbolizuodamas ir elgdamasis kaip šou vedėjas: atsisakydamas sunkiu darbu sudarytų sutarčių, su trenksmu pradėdamas prekybos karus ir žadėdamas didelius pokyčius tokiose valstybėse kaip Venesuela ir Šiaurės Korėja, tačiau niekad neparodydamas jokių rezultatų.
D. Trumpas nepaprastai svarbius sprendimus priima impulsyviai, negalvodamas apie galimas pasekmes ir nekurdamas nuoseklios strategijos, kad tas pasekmes sušvelnintų.
Panašu, kad D. Trumpas vis dar galvoja, kad gali pakeisti JAV karinę jėgą didžiule įtaka prekybai. Ekonominės sankcijos tapo jo metodu spręsti visas problemas – taip pat ir Turkijos įsiveržimą. Tačiau kai kovojama dėl gyvybiškai svarbių interesų, valstybės į sankcijas atsižvelgia retai. Rusija nieko nepaisydama užėmė Krymą, Nicolás Maduro toliau vadovauja Venesuelai, o Kim Jong Un neatsisakė branduolinio ginklo, tad ir Turkija toliau kovoja Sirijoje. Be to, vystantis Kinijos ekonomikai, sankcijų vertė gali vis mažėti. Pavyzdžiui, nors JAV ir toliau spaudžia nebendradarbiauti su Kinijos telekomunikacijų milžine „Huawei“, daugelis valstybių nusileisti neskuba.
Konfliktas Sirijoje atskleidžia, kaip visa tai gali pakenkti JAV. Net prieš užpuolimą Turkija konfliktavo su NATO dėl iš Rusijos pirktų apsauginių raketų. Dėl invazijos prieš Turkiją pradėjus taikyti ginklų embargus ir sankcijas NATO susiskaldymas tik didės. V. Putinui gali kilti pagunda išbandyti, ar D. Trumpas tikrai pasiryžęs ginti Baltijos valstybes – mažytes NATO sąjungininkes Rusijos pasienyje. Talibanas dės dvigubai daugiau pastangų Azijoje manydamas, kad jei D. Trumpas apleido kurdus, apleis ir Afganistaną. Kinija taip pat atkreips dėmesį ir lauks tinkamos akimirkos pamažu sprausdamasi į kaimynines teritorijas. Susižavėjimo vertą demokratiją turintis Taivanas jau nebebus toks saugus, kaip anksčiau.
Amerikos sąjungininkės visame pasaulyje (kurių ji vis dar turi daugiau negu bet kokia kita valstybė per visą istoriją) turės daugiau paskatų apsiginkluoti, o galbūt net pradėti regionines ginklavimosi varžybas. Galbūt ir Pietų Korėja arba Saudo Arabija iš baimės būti paliktos nuspręs pasigaminti branduolinį ginklą, kad atsigintų nuo Šiaurės Korėjos ir Irano?
Visų svarbiausia, kad taip JAV pamina savo pačios vertybes. Pagarba žmogaus teisėms, demokratija, patikimumas ir sąžiningumas – nors ir ne visada apginamos, šios vertybės yra didžiausias JAV ginklas. Jei Kinija ir Rusija galėtų elgtis kaip panorėjusios, teisybe taptų stiprybė. Vakarų valstybėms toks pasaulis būtų itin priešiškas.