Kas iš tikrųjų šiomis dienomis vyksta Katalonijos sostinėje? Kodėl viso pasaulio žiniasklaida sėja nerimą turistams, akcentuodama deginamus automobilius ir šiukšlių konteinerius bei chuliganų išpuolius? Ar saugu šiuo metu lankyti Barseloną ir ką apie šių dienų įvykius mano Katalonijoje gyvenantys lietuviai?
Vos tik Ispanijos Aukščiausiasis Teismas paskelbė vadinamą „100 metų“ nuosprendį politikams, prieš dvejus metus organizavusiems referendumą dėl nepriklausomybės, žmonės išėjo į gatves. Pasipiktinimo neslepiantys katalonai paralyžiavo antžeminį ir oro eismą. Minios žmonių patraukė Barselonos oro uosto link. Pagrindiniai keliai, vedantys į jį, tapo nepravažiuojami, sutriko skrydžiai. Pilotai, stiuardesės ir norintys išskristi žmonės su vaikais ir lagaminais kelis kilometrus keliavo pėsčiomis. Tūkstančiai protestuojančių užtvindė ne tik automagistralę, bet ir abu oro uosto terminalus. Taikiai nusiteikusių demonstrantų tarpe buvo ir provokatorių. Tad „bananų“ skonį oro uoste ragavo ir jauni, ir vyresnio amžiaus žmonės. Pareigūnų „bananais pavaišinti“ buvo ir įvykius filmuojantys žurnalistai. Pirmas vakaras buvo kupinas susirėmimų, kurie iš oro uosto persikėlė į Barselonos centrą, o nepasitenkinimo banga nusirito per visą Kataloniją.
Vic mieste gyvenanti gydytoja-dietologė Jūratė Lipeikaitė pasakoja, kad šio miesto gyventojai vieni aktyviausių remiant demokratijos idėjas. „Visi katalonų protestai vyksta taikiai. Smurtas kyla iš negausių, neaiškios kilmės provokatorių ir, žinoma, policijos pusės“, – pasakoja Jūratė.
Paklausta, ar jaučiasi saugi, lietuvė buvo atvira: „Kaip ir kiti Katalonijoje gyvenantys bei atvirai mintis reiškiantys žmonės, žinau, kad yra tam tikra galimybė, jog galiu įvairiais būdais dėl to nukentėti. Nukentėti nuo Ispanijos valdžios. Daug žmonių Katalonijoje jau ir nukentėjo. Nepaisant to, pastarieji metai Katalonijoje mane gerokai supurtė ir „išgydė“ nuo per didelio mąstymo apie tai, kas naudinga ar saugu man.“
Jūratės vyras yra katalonas. Jį ne tik nuliūdino, bet ir papiktino neteisybė ir Ispanijos autoritarizmas. Tiesa, net ir tai neiššaukė smurto ar neapykantos veiksmų. Katatalonas nusiteikęs taikiai, tačiau ryžtingai – „kovosime, nes tai mūsų teisė“.
Po to, kai Ispanijos aukščiausiasis teismas paskelbė nuosprendį devyniems katalonų Nepriklausomybės šalininkams ir pasiuntė juos ilgiems metams už grotų, Barselonoje nuolat vyksta piketai, demonstracijos ir riaušės.
„Tie politikai surengė referendumą, kad sužinotų, ar Katalonija nori būti nepriklausoma nuo Ispanijos. Šio referendumo prašė visuomenė. Nepaisant to, Ispanija referendumą paskelbė neteisėtu. Balsuoti yra esminė demokratijos teisė. Bet balsavimą organizavę politikai dabar yra politiniai kaliniai. Jie 2 metus, dar nesulaukus teismo sprendimo, buvo įkalinti, o dabar nuteisti bausmėmis, kokiomis baudžiami žudikai“, – pasipiktinimo neslėpė lietuvė.
Kodėl visam pasaulyje visą savaitę rodomi vaizdai, kaip yra deginamas vienas gražiausių Europos miestų? Kam tai yra naudinga?
„Visi mano draugai yra giliai sukrėsti. Ispanijoje spauda ir televizija veikia maždaug taip, kaip kažkada apie Lietuvą „švietė“ Rusijos spauda ir televizija“, – sako Jūratė.
Pasak beveik du dešimtmečius Ispanijoje gyvenančios lietuvės, katalonai išėjo į gatves nusiteikę taikiai, o tai, kad minioje atsirado provokatorių ir vandalų, kurie be skrupulų gąsdina miesto svečius ir gyventojus, turėtų išsiaiškinti teisėsauga. „Plika akimi matyti, kur demonstracijoje dalyvauja katalonai, o kur neapykantos kupini ir kažkieno užsakymus vykdantys chuliganai“, – sako pašnekovė.
Kodėl tyli Europa?! „Labai apmaudu, kad Europos šalių lyderiai (išskyrus nebent Škotiją) dėl savo asmeninės naudos žiūri į kitą pusę. Visi bijo konfliktų su Ispanija. Be to, dominuoja ekonominiai interesai. Ir neretai į šoną nustumiami moraliniai, humanitariniai ir žmogaus teisių klausimai. Yra nemažai pavyzdžių, kai Europa atsuko nugarą esminėms žmogaus teisėms. Lietuva, deja, irgi“, – apgailestavo Jūratė.
„Žmonės nori, kad būtų išgirstas 2017 spalio 1-osios referendumo balsas, kuomet buvo tiesiog norima sužinoti piliečių nuomonę. Taikiu ir demokratiniu būdu, įdedant balsavimo popierėlius į balsadėžes. Tuomet specialiai į Barseloną atsiųsta Ispanijos policija (Guardia civil) be gailesčio plakė bananais tiek jaunus, tiek garbingo amžiaus katalonus. Pasaulis ir tuomet tylėjo. Tylėjo ir net ieškojo pateisinimo, kai prie balsadėžių ėjusias bobutes Guardia civil tampė už plaukų, sakydami, kad nėra ko eiti į rinkimus ir nieko nebus.
Prognozuoti, kiek laiko gali trukti ši krizė, be galo sunku. Pasak Jūratės, aišku viena – katalonai nusiteikę ryžtingai. „Manau, ši krizė turėtų trukti tol, kol bus pasiektas kažkoks politinis rezultatas. Kartoju, katalonai savo judėjimu nekelia jokių riaušių ir smerkia bet kokį smurtą. Žmonės turi labai aiškius siekius. Ekonominiai nuostoliai yra niekas, palyginus su žodžio laisve ir tikra demokratija. Žmonės reikalauja politinių sprendimų ir nekaltai įkalintų politikų išlaisvinimo. Galutinis tikslas – sukurti savą, tikrą demokratinę valstybę.“
Neramumai Barselonoje ir toliau tęsiasi. Kiekvieną vakarą į ligonines patenka kelios dešimtys sužeistų demonstrantų, kurių tarpe ir policijos pareigūnai. Oficialiai protesto akcija vyksta nuo septintos iki devintos vakaro. Tuo metu demonstrantai traukia dainas, žaidžia žaidimus, skanduoja „laisvę politiniams kaliniams“, „nepriklausomybę“, „lauk, okupantai“, „mūsų gatvės visada bus mūsų“. Tiesa, artėjant vidurnakčiui, miestas virsta įtempto trilerio filmavimo aikštele. Tiesiog miesto centre deginami automobiliai, konteineriai, statomos barikados, į policiją mėtomos įvairios šiukšlės, ardomo kelio dangos luitai ir kiti užtaisai. Įdomu tai, kad veidus prisidengę chuliganai kalba ispaniškai, o, pasak liudininkų, ir rusų kalba. Visi šie vaizdai – tikras „saldainis“ viso pasaulio televizijoms, kurios tik šiuos vaizdus ir tesuka eteryje. Ko pasekoje, ilgai taupę ir planavę atostogas turistai bijo vykti į Barseloną, o į katalonus žvelgia lyg į laukinius.
Ar reikia bijoti? Žinoma. Nors turistų gyvenimas Barselonoje teka įprasta vaga, kai kurių vietų geriau vengti. Taip pat verta perskaičiuoti laiką keliaujant iš vieno taško į kitą.
Vien per pirmas dvi dienas, kuomet Barselonoje vyko riaušės, buvo sužeista daugiau nei keli šimtai žmonių. Per kitas demonstracijų dienas skaičiai padvigubėjo. Nacionalinė policija (Guardia civil) riaušių malšinimui naudojo Katalonijoje uždraustas gumines kulkas, ašarines dujas, vandens patrankas ir bananus.
Katalonija yra turtingiausias autonominis Ispanijos regionas, turintis savo istoriją, savo kultūrą ir savo kalbą. Dauguma Ispanijos valdovų bandė priversti katalonus pamiršti savo svajonę apie nepriklausomybę, tačiau jiems nepavyko. Šiandien Katalonija neturi valstybinių sienų ir savo kariuomenės, tačiau ji turi daugiau – siekį vėl tapti nepriklausoma valstybe.
Ar beveik 8 mln. Katalonijos gyventojų kada nors išsikovos teisę išreikšti savo valią...
