Sportas gali patenkinti panašius psichologinius poreikius kaip karas. Sporto populiarumo augimas, kai kurių psichologų aiškinimu, yra per pastaruosius 75 metus mažėjančių karinių konfliktų priežastis. Tad jei sportas yra karo pakaitalas, tada labai naivu tikėtis, jog jis nebus siejamas su politika. Futbolas, kaip viena populiariausių sporto šakų, istorijoje dažnai viliodavo valstybių vadovus, kurie norėdavo jį išnaudoti politiniams tikslams.
Prieš kiekvieną pasaulio čempionatą skaičiuojama, kuri šalis daugiausiai kartų triumfavo svarbiausiame futbolo turnyre. Sportininkų marškinėlius puošia žvaigždutės, simbolizuojančios iškovotų taurių skaičių. Nusikelkime į praeitį ir prisiminkime, kaip tos žvaigždutės buvo „iškovotos.“ Ar kiekviena iš jų galima didžiuotis?
1934 metų pasaulio futbolo čempionatas Italijoje tapo farsu. Jį organizuoti ėmėsi Italijos diktatorius Benito Mussolini. Pats jis nemėgo futbolo, tačiau suprato, kokią politinę, kultūrinę ir socialinę reikšmę turi šis žaidimas. Italijos diktatorius nusprendė, kad jo šalis turi tapti pasaulio čempione. Bet kokia kaina. Tad komandoms teko pamiršti sportinius principus ir sąžiningą konkurenciją. Dučė asmeniškai parinkdavo būsimų rungtynių teisėjus, o šie net nesivargindavo slėpti savo palankumo italams. Žiūrovams teko stebėti absurdišką vaizdą: teisėjai leisdavo sau „perimti“ italų varžovų perdavimus, numušti kamuolį nutraukiant pavojingas atakas ir toliau, kaip niekur nieko, tęsti žaidimą.
Yra įrodymų, kad B. Mussolini prieš pusfinalį kvietėsi teisėją iš Švedijos vakarienei ir instruktavo arbitrą, kad šis priimtų „teisingus“ sprendimus būsimų rungtynių metu. Teisėjas su užduotimi susitvarkė. Švedas buvo paskirtas teisėjauti finale, o išvakarėse vėl vyko Mussolinio ir arbitro vakarienė. Finale Čekoslovakijos rinktinė buvo pasmerkta dar iki rungtynių pradžios. Po rungtynių italams buvo įteikta ne tradicinė pereinamoji pasaulio taurė, o, dučės manymu, įspūdingesnis ir specialiai jo užsakymu pagamintas itin didelis, bet neskoningas trofėjus. Tad vos prasidėjusi pasaulio čempionatų tradicija jau per antrąjį turnyrą buvo brutaliai išnaudota politiniams tikslams.
Po 4 metų italai vėl tapo čempionais. B. Mussolini pageidavimu, rungtynėse su prancūzais, kurie buvo turnyro šeimininkai, italai žaidė vilkėdami juodą aprangą. Tuo metu politinė įtampa tarp Prancūzijos ir Italijos buvo pasiekusi piką. Juoda italų fašistų spalva siekta pademonstruoti savo tautos pranašumą. Kai italai pateko į finalą, žaidėjams rūbinėje buvo perskaityta diktatoriaus telegrama: „Laimėkite arba mirkite!“. Italija lemiamose rungtynėse įveikė Vengriją 4:2. Po rungtynių vengrų vartininkas Antalas Szabó ištarė garsiąją frazę: „Praleidau keturis įvarčius, tačiau bent jau išsaugojau jų gyvybes.“ Taigi, dvi iš keturių italų marškinėlius puošiančios žvaigždutės atsirado aplinkybėmis, kurias šios rinktinės gerbėjai prisimena nenoriai.
Adolfo Hitlerio režimas taip pat nevengė išnaudoti futbolo savo tikslams. 1942 metais okupuotoje Ukrainoje naciai staiga pademonstravo naują taktiką: iki tol itin žiauriai elgęsi su gyventojais, vokiečiai pradėjo švelninti sąlygas. Buvo siekta sumažinti ukrainiečių pasipriešinimą ir norėta pelnyti jų palankumą. Tai leistų nacių karius perkelti į frontą. Reichas pradėjo organizuoti futbolo rungtynes. Stadione vietos gyventojai galėdavo bent šiek tiek atitrūkti nuo niūrios kasdienybės. Netrukus iš kepykloje priglaustų buvusių Kijevo „Dinamo“ žaidėjų buvo suburta nauja komanda „Start“.
Iš pradžių naciai džiaugėsi naujos komandos pergalėmis prieš vengrų, rumunų ir net vokiečių kareivių komandas, tačiau greitai džiaugsmas išblėso. Buvo pastebėta, kad „Start“ ekipa, priešingai nei buvo tikėtasi, kaip tik skatina nacionalistinius ukrainiečių jausmus, nepalankius Trečiajam reichui. Galiausiai įvyko garsiosios „mirties rungtynės“ tarp „Lufwaffe“ kareivių ir daugiatūkstantines minias žiūrovų sutraukiančios, pergalę po pergalės skinančios „Start“ komandos. Stadione tvyrojo neapsakoma įtampa. Prieš kelias dienas „Start“ jau buvo įveikusi elitinę „Lufwaffe“ futbolininkų ekipą. „Start“ gretas dar sustiprino keli patyrę žaidėjai, o Kijeve plakatai iš anksto skelbė apie būsimą vokiečių kerštą ir revanšą. Pareigūnai su šunimis mėgino suvaldyti įsiaudrinusią minią. Prieš rungtynių pradžią į persirengimo kambarį pas ukrainiečius atėjęs SS karininkas, paskirtas teisėju, pasakė, kad prieš žaidimą reikės pasveikinti varžovus bei žiūrovus saliutuojant „Heil Hitler.“
Ukrainiečiai sutiko, bet išbėgę į aikštę vietoj to visa gerkle rėkė „Fizkult Privet!“. „Start“ futbolininkai, demonstruodami panieką varžovams, užtikrintai laimėjo. „Start“ po šių rungtynių buvo kaipmat išformuota, o vėlesni įvykiai apipinti mitais. Faktas, kad dalis komandos narių buvo nužudyti koncentracijos stovykloje. Sovietų Sąjunga šią istoriją išnaudojo propagandos tikslams. Buvo teigta, kad net ir žinodami, jog jų lauks mirties bausmė, futbolininkai nusprendė nenusileisti, parodyti savo pranašumą ir įpūsti gyventojams vilties. Pademonstruoti, jog naciai nėra nenugalimi. Apie šiuos įvykius sukurtas ne vienas filmas, futbolininkai tapo didvyriais. Iki šiol Kijevo „Dinamo“ laikosi tradicijos per komandos narių tuoktuves nešti gėlių prie „Start“ komandai pastatyto paminklo. Vis dėlto 2005 metais Ukrainos ir Vokietijos suburta istorikų komisija pateikė galutines išvadas: konstatuota, jog nerasta sąsajų tarp mirties bausmių ir garsiųjų rungtynių. Štai taip vienų rungtynių atomazgos reikėjo laukti ilgiau nei 60 metų.
Paskutinės žiemos olimpinės žaidynės susilaukė papildomo dėmesio dėl Pietų Korėjos ir Šiaurės Korėjos santykių. Šiaurės Korėja neboikotavo žaidynių ir kartu su Pietų Korėjos delegacija atidarymo ceremonijoje žygiavo su viena „susivienijimo“ vėliava. Šis faktas politologų buvo įvertintas kaip reikšmingas geopolitinis įvykis, tačiau į 1966-ųjų pasaulio futbolo čempionatą patekus Šiaurės Korėjos komandai politinė situacija buvo dar sudėtingesnė.
Debiutantų atvykimas į Angliją šaltojo karo metais kėlė milžiniškų politinių iššūkių. Britai nebuvo pripažinę Šiaurės Korėjos valstybės, tad Užsienio reikalų ministerija nuogąstavo, kad jos atvykimas lems britų pripažinimą de facto. Nerimauta, kad tai sukurs pavojingą precedentą ir Didžioji Britanija bus priversta pripažinti kitas nuo Maskvos priklausančias valstybes, kurių Londonas vis dar nebuvo pripažinęs (pvz., VDR). Organizatoriams teko sugalvoti kompromisinius sprendimus. Nepaisydami Pietų Korėjos protestų, britai leido naudoti Šiaurės Korėjos vėliavą. Visgi 1966 metų čempionate būtent dėl Šiaurės Korėjos dalyvavimo buvo nuspręsta atsisakyti tradicijos prieš rungtynes groti valstybių himnus. Jie buvo atliekami tik prieš dvejas – atidarymo ir finalines – rungtynes.
Tačiau futbolą ir politiką sieja ne tik diktatoriai. Būta istorijoje atvejų, kai futbolas tapo svarbiu išsivadavimo iš priespaudos įrankiu. „Žalgirio“ stadione trispalvės Lietuvos vėliavos pradėjo plevėsuoti dar gerokai iki Sąjūdžio įkūrimo. Ukrainoje nesutaikomos futbolo sirgalių grupuotės susivienijo ir buvo itin svarbios per Maidano įvykius. Futbolo klubas „Barcelona“ dar nuo Francisco Franco diktatūros laikų yra tapęs Katalonijos išsivadavimo simboliu. Beje „Real“ legenda Di Stefano, penkis kartus padėjęs karališkajam klubui laimėti stipriausio Europos klubo vardą, savo ateitį buvo susiejęs su „Barcelona“ ir net spėjo sužaisti trejas rungtynes už katalonų klubą. Tačiau tuometį „Barcelonos“ prezidentą suėmę pareigūnai iškėlė ultimatumą – arba Di Stefano pereina į „Real“ gretas, arba „Barcelonos“ prezidento laukia ilgi metai kalėjimo. Po kelių mėnesių Di Stefano, jau vilkėdamas „Real“ marškinėlius, į „Barcelonos“ vartus įmušė keturis įvarčius.
2010 metais Genujoje serbų fanai nutraukė Europos atrankos rungtynes tarp Italijos ir Serbijos rinktinių. Nacionalistiniai šūkiai ir protestai prieš Kosovo pripažinimą visiems priminė, kad serbų fanai tapo sukarintais daliniais byrant Jugoslavijai. Jų nebaudžiamumas ir nevaržomas chuliganizmas Europos Sąjungos pareigūnų buvo įvardytas kaip vienas iš kliuvinių siekiant narystės ES.
2018 m. Pasaulio čempionatas Rusijoje taip pat kėlė politinių aistrų. Įvairios organizacijos ragino čempionatą boikotuoti dėl Krymo aneksijos, o politikai banaliai kartojo, kad „nereikia maišyti sporto ir politikos.“ Tai tik tušti žodžiai, kadangi futbolas yra milijardus žiūrovų pritraukiantis fenomenalus reiškinys. Ir nesvarbu, ar traktuosime jį kaip kultūrinį, ar kaip socialinį reiškinį – jo reikšmė neginčijama.
Net jei futbolą vertinsime kaip milžinišką verslą, vis tiek akivaizdu, kad tai yra daugiau nei vien tik žaidimas, todėl politikams visada knietės jį išnaudoti savo tikslams. O kartais politikai tiesiog yra futbolo fanai. Lietuvos atkūrimo šimtmečio proga Lietuvoje viešėjęs Islandijos prezidentas Guðni Th. Jóhannessonas savo atviroje paskaitoje sakė, kad futbolas yra ir gyvenimo būdas, ir auklėjamoji priemonė, ir būdas vaikams įskiepyti svarbiausias vertybes. Dažnai matomas stadione tarp futbolo sirgalių Islandijos vadovas kreipdamasis į auditoriją sakė: „Jei dar neturite komandos, už kurią sirgsite per čempionatus, viliuosi, kad pasirinksite Islandiją.“
Autorius: Artūras Žarnovskis
