Nors praėjo vos keli mėnesiai nuo rekordiškai daug gyventojų pritraukusių rinkimų, kuriuose prezidentas, vietinių vadinamas Jokowi, dar didesne persvara negu anksčiau išrinktas antrai penkerių metų kadencijai, vis stiprėja parlemento spaudimas pakeisti konstituciją. Pokyčių reikalaujančiam elitui vadovauja Suharto laikų įtakingieji bei buvusi prezidentė Megawati Soekarnoputri, kuri, pasak stebėtojų, nepatenkinta, kad nepaisant artimų prezidento ryšių su jos valdančiąja Indonezijos demokratų kovos partija (PDI-P), ji neturi daug įtakos prezidento valdymui.
Pasipriešinimas kilo, kai Jokowi nusprendė pasinaudoti antrąja kadencija ir atverti daugiau sektorių užsienio investuotojams bei suburti profesionalesnį ministrų kabinetą, kuriame tradiciškai įdarbinami valdančiųjų koalicijų narių bičiuliai. Dėl politinių nesutarimų kyla grėsmė atgrasyti investuotojus, nors dėl JAV ir Kinijos tarifų karo dabar dar svarbiau skatinti ekonomikos augimą, kuris pirmąją prezidento kadenciją buvo lėtas.
„Sąlygos investuotojams buvo problematiškos, tačiau dabar gali tapti dar prastesnės, – teigia knygos apie Indonezijos politiką po Suharto pasitraukimo autorius Kevin O’Rourke, nuo 2003 m. leidžiantis kassavaitinį naujienlaiškį investuotojams. – Visi šie pokyčiai būtų neigiami. Jie sukurtų dar prasčiau valdančią vyriausybę, o siekiant juos įgyvendinti šalyje gali kilti neramumų.“
Elito galia
Suharto valdžią Indonezijoje daugiau kaip tris dešimtmečius išlaikė naudodamasis savo galia skirti daugumą Liaudies patariamąja asamblėja (MPR) vadinamo dviejų rūmų parlamento narių, kurie rinkdavo prezidentą ir tvirtindavo penkerių metų šalies valdymo planus, vadinamus Bendrosiomis valstybės politikos gairėmis (GBHN). Praėjus keleriems metams po jo pasitraukimo, valstybėje įvesti tiesioginiai prezidento rinkimai ir pašalintos valdymo gairės, kad kiekvienas kandidatas galėtų siūlyti savo paties politines idėjas.
Tačiau dabar parlamente svarstomi pasiūlymai sugrąžinti GBHN ir nutraukti tiesioginius prezidento rinkimus, taip grąžinant politinę galią tradiciniam elitui, kontroliuojančiam daugiausia įtakos įstatymams darančias politines partijas. Kad būtų pakeista konstitucija, reikia, kad tam pritartų du trečdaliai parlamento.
Svarbiausi parlamento lyderiai teigia, kad grąžintos gairės padėtų užtikrinti, jog politika rišli ir nuosekli. Parlamento pirmininko pavaduotojas ir vienas vyriausių valdančiosios PDI-P partijos narių Ahmad Basarah interviu teigė, jog pakeitimai užtikrintų, kad „vystymosi strategijos nebus sugriautos vien dėl to, kad kažkas naujam prezidentui ar valdančiajai partijai patinka labiau.“
MPR pirmininkas Bambang Soesatyo vietos laikraščiui „Kompas“ rugpjūčio 8 d. teigė, kad parlamentas turėtų „turėti pirmenybę“, nes po 2019 m. prezidento rinkimų Indonezijoje matomas didelis politinis susiskaldymas.
„Tiesioginiai prezidento rinkimai labai brangūs ir sudėtingi, – pasak šaltinių teigė Suharto politinės partijos „Golkar“ narys B. Soesatyo. – Kodėl paprasčiausiai neleidus, kad tai padarytų MPR?“
Pasipriešinimas dinastijoms
Prezidentas Jokowi pokyčiams priešinasi – laikraščiui „Tempo“ politikas tvirtino, kad tokie veiksmai atvers Pandoros skrynią ir kels grėsmę valstybės demokratijai. „Neleiskite, kad demokratija atsidurtų elito rankose, – „Tempo“ žurnalistams rugpjūčio 26 d. kalbėjo Jokowi. – Demokratija turi būti žmonių rankose.“ Prezidento atstovas spaudai Teten Masduki šiuos žodžius pakomentuoti telefonu atsisakė.
Balandžio mėnesį vykusiuose rinkimuose Jokowi 11 procentinių balų aplenkė Suharto laikų generolą Prabowo Subianto, su kuriuo varžėsi ir 2014 m. rinkimuose, ir buvo išrinktas dar vienai penkerių metų kadencijai. Prieš inauguraciją spalio 20 d. jis prisižadėjo įvesti didelių reformų, kad paskatintų investicijas ir sukurtų milijonus darbo vietų.
Tačiau jis – pirmasis prezidentas, kilęs ne iš Indonezijos politinio ar kariuomenės elito, todėl simbolizuoja iššūkį vykdomąją valdžią kontroliuoti pripratusioms galingų šeimų dinastijoms. Baldų gamintoju centrinėje Džavoje anksčiau dirbęs Jokowi įrodė, kad masėms patikti galima turint charizmos ir tinkamų politinių pasiūlymų.
Pasak konstitucinės teisės ekspertės ir Džakartoje įsikūrusio Teisės ir politikos studijų centro įsteigėjos Bivitri Susanti, partijų vadovų mėgstamus kandidatus visuomenei „sunku parduoti“. „Taigi dabar jie nori atimti žmonių teisę balsuoti ir pradėti kontroliuoti rinkimus“, – teigia ji.
Planas suformuoti konstitucijos pataisas apsvarstyti turintį komitetą parlamente priimtas vienbalsiai. O keturios svarbiausios parlamento partijos (PDI-P, „Golkar“, „NasDem“ ir Prabowo Subianto Didžiojo Indonezijos judėjimo partija) žengė dar vieną žingsnį. Po susitikimo sekmadienį „NasDem“ partijos vadovas Surya Paloh ir Prabowo Subianto pareiškė, kad sieks „visapusiškų konstitucijos pataisų“.
Pirmą kartą šį pasiūlymą pateikusi Megawati Soekarnoputri – pirmojo Indonezijos prezidento atžala. O „Golkar“ partijai vadovaujančio Airlangga Hartaro tėvas Suharto režime 15 metų ištarnavo ministru. Prabowo Subianto buvo Suharto žentas, o jo tėvas sukūrė režimo ekonominę politiką.
Pasak dešimtmetį visuomenės apklausas vykdžiusio Džakartoje įsikūrusio Strateginių ir tarptautinių studijų centro politinio analitiko Arya Fernandes, siūlomi pakeitimai įtvirtintų „oligarchų valdžią“. „Indonezijos demokratijai tai būtų žingsnis atgal“, – teigė jis.
