Didelės įmonės visada stengėsi daryti įtaką pasaulio vyriausybėms – tik pagalvokite apie didžiąsias vaistų arba naftos gavybos įmones. Kartais jų ryšiai su šalies diplomatais itin artimi – pavyzdžiui, 2017 m. buvęs „ExxonMobil“ vadovas Rex Tillerson tapo pirmuoju JAV prezidento išrinktu valstybės sekretoriumi (vis dėlto poste jis išbuvo neilgai, o jo nuveikti darbai vertinami prieštaringai). Taigi globaliame pasaulyje tarptautinėms įmonėms nepakenktų nustatyti vertybes ir prioritetus skirtingose rinkose suvienodinti padedančią „įmonės užsienio politiką“ – šį terminą 2011 m. moksliniame darbe pirmą kartą pavartojo Stephanie Hare ir Timothy Fort.

Turbūt labiausiai to reikėtų didžiosioms technologijos įmonėms. Skaitmeninės milžinės daug didesnės už neskaitmenines valstybes – pavyzdžiui, „Facebook“ kas mėnesį vidutiniškai apsilanko 2,4 mlrd. vartotojų, o šis skaičius dviem trečdaliais didesnis, negu Kinijos gyventojų skaičius. Jos aukštyn kojomis apverčia vieną pramonės šaką po kitos ir prasiskverbia į kiekvieną visuomenės kampelį.

Jos valdo kibernetinę erdvę ir nustato daugumą jos taisyklių. Kai kurios šitai supratusios tautos ketina atnaujinti savo konsulatus San Fransiske ir paversti juos de facto technologijos ambasadomis. 2017 m. Danija pirmoji išsiuntė į Silikono slėnį pasiuntinį. Europos Sąjunga svarsto į technologijų sostinėje pradėti misiją.

Kompiuteris

Technologijos įmonės taip pat keičiasi – o labiausiai iš jų keičiasi „Microsoft“. B. Smith vadovauja padaliniui, darbuotojų skaičiumi panašiam į vidutinio dydžio valstybės užsienio reikalų ministeriją. 1 500 darbuotojų dirba skyriuose tokiuose skyriuose kaip „Teisėsauga ir nacionalinis saugumas“ arba „Skaitmeninės diplomatijos grupė“. Į netoli Sietlo esančiame Redmonde įsikūrusią įmonės būstinę pranešimus reguliariai siunčia 56 šalyse įsikūrę biurai, o B. Smith keliauja tiek pat, kiek ir užsienio reikalų ministrai – per metus jis aplankė 22 šalis ir susitiko su 40 vyriausybių atstovais.

Vis dėlto „Microsoft“ savo požiūriu į užsienio politiką skiriasi nuo kitų didžiųjų technologijos įmonių. Dauguma jų, kaip ir prieš jas gyvavusios įmonės, domisi tik realiąja politika. Komunistų vyriausybei paliepus „Apple“ cenzūravo programėles. Kai Burmos kariuomenė naudojosi socialiniais tinklais skleisti neteisingą informaciją ir kurstyti smurtą prieš rohinjų etninę grupę, „Facebook“ delsė imtis veiksmų. „Google“ po darbuotojų protestų nutraukė planą kurti cenzūruotą paieškos sistemą Kinijai, tačiau vėl atidarys biurą Egipte – represijas vykdančios karinės chuntos valdomoje valstybėje.

Tokio cinizmo apsuptyje „Microsoft“ diplomatinės pastangos džiugina principingumu. Jos byla dėl antimonopolinių įstatymų dvidešimtojo amžiaus pradžioje, Edward Snowden nutekinti dokumentai, atskleidę, kaip plačiai paplitęs JAV šnipinėjimas, valstybių remiamų kibernetinių atakų paplitimas – pasak B. Smith, tokie „lūžio taškai“ privertė įmonę geopolitine prasme subręsti daug greičiau, negu jos priešininkės antimonopolinių įstatymų byloje.

Google būstinė

Naujoje su „Microsoft“ komunikacijos skyriaus vadove Carol Ann Browne parašytoje knygoje „Tools and Weapons“ („Įrankiai ir ginklai“), B. Smith gina daugiašalius sprendimus (globalinėms technologijų sukeltoms problemoms išspręsti reikia globalių sprendimų, teigia jis) ir įspėja valstybių vadovus bei užsienio reikalų ministrus (su kuriais dažnai susitinka pats), kad šaltasis karas tarp JAV ir Kinijos gali suskaldyti pasaulį į dvi priešiškas stovyklas ir pakenkti visiems. Jis palaiko mintį, kad priimant sprendimus turėtų dalyvauti nevyriausybinės jėgos (įskaitant tiek įmones, tiek pilietinę visuomenę), net jeigu toks procesas su daugybe suinteresuotųjų šalių būtų lėtesnis negu „iš viršaus į apačią“ perduodami vyriausybės ediktai.

Svarbiausia, kad visa tai – ne tuščios kalbos. 2013 m. „Microsoft“ atsisakė JAV Federalinio tyrimų biuro pareigūnams perduoti Airijoje esančiame serveryje buvusius el. laiškus, reikalingus tiriamai prekybos narkotikais bylai ir sėkmingai apgynė savo sprendimą teisme, taip pradėdama procesą, dėl kurio JAV kongresas priėmė įstatymą, leidžiantį technologijos įmonėms prieštarauti reikalavimams, jei šie neatitinka kitos valstybės įstatymų.

ES priėmus griežtas naujas duomenų privatumą saugančias taisykles, „Microsoft“ ėmė jas taikyti visame pasaulyje, taip nustatydama pasaulinį standartą įmonėms ir netgi valstybėms. 2017 m. B. Smith pasiūlė „Skaitmeninę Ženevos konvenciją“ – tarptautinę sutartį, skirtą taikos metu ginti civilius gyventojus nuo kibernetinių atakų. O praeitą gegužę jis padėjo sukurti „Christchurch kvietimą“ – 17 šalių ir aštuonių technologijos įmonių pasirašytą įsipareigojimą „pašalinti teroristinį ir neapykantą skatinantį ekstremistinį turinį internete“. „Google“ ir „Facebook“ įsipareigojimą pasirašė. „Apple“ ir JAV – ne.

Kompiuteris

B. Smith tikina, kad nuosekli įmonės užsienio politika tėra gera verslo politika – taip kuriamas pasitikėjimas, kuris pritraukia klientų. Jo doktrina lengvai suderinama su paslaugų ir programinės įrangos tiekimu grindžiamu „Microsoft“ verslo modeliu. Dviejų politiškai prieštaringiausių šiuolaikinių problemų (privačių duomenų apsaugos ir neteisingos informacijos skleidimo) atžvilgiu „Microsoft“ gali sau leisti griežtesnę poziciją negu kitos technologijos milžinės, gaunančios pajamas iš tikslinių reklamų socialiniuose tinkluose.

Vis dėlto „Microsoft“ irgi nėra šventoji. Pasak B. Smith, įmonė atsisako įkurti „Azure“ (pasaulinę debesijos duomenų bazę) šalyse, kuriose pažeidžiamos žmonių teisės. Tačiau įmonė turi keletą vietinių partnerių valdomų bazių bei tyrimų centrą Kinijoje. Be to, nors „Microsoft“ pasiūlė protingas veido atpažinimo technologijų naudojimą reguliuojančias taisykles, pati anksčiau tobulino algoritmus be sutikimo naudodama garsenybių nuotraukas.

Jungtinės „Azure“ Valstijos

Tokio dydžio įmonei kaip „Microsoft“ sunku niekad nepasirodyti veidmainiškai. Tačiau kritikai ją kaltina rimtesniu nusižengimu užsienio politikai. Jų keliamas klausimas toks – kas suteikė „Microsoft“ ir kitoms technologijų milžinėms teisę būti nepriklausomais veikėjais tarptautinėje arenoje? Tačiau toks klausimas netinkamas. Žinoma, kad verslai turi teisę ginti suinteresuotųjų šalių, darbuotojų ir klientų interesus.

O pasaulinių įmonių prioritetai gali skirtis nuo gimtosios valstybės išrinktų atstovų prioritetų. Be to, kadangi šios įmonės kontroliuoja didžiąją dalį pasaulio skaitmeninės infrastruktūros, turi turėti balsą kuriant ją reguliuojančias tarptautines normas. Kai daugelis vyriausybių atsisako vadovauti, kodėl gi neleidus to daryti įmonėms? Ypač jeigu jos, kaip „Microsoft“, savo pastangas derina su pragmatiškumu.