E. Snowdenas Prancūzijos radijui „France Inter“ teigė, kad kreipėsi į Prancūziją su prašymu suteikti jam prieglobstį dar 2013 metais ir kad iki šiol norėtų, kad šalies prezidentas Emmanuelis Macronas jį jam suteiktų. „Liūdniausia yra tai, kad vienintelė vieta, kur amerikietis, informuojantis apie pažeidimus, gali kalbėti, yra čia, ne Europoje“, – kalbėjo E. Snowdenas būdamas Rusijoje.
Vokietijos dienraščiui „Die Welt“ E. Snowdenas teigė suprantantis, kodėl Vokietija negalėjo suteikti jam prieglobsčio 2013 metais. „B. Obamai teko ši atsakomybė: jei Vokietija būtų suteikusi tada man prieglobstį, jis būtų tai priėmęs labai asmeniškai, – kalbėjo jis. – Bet ilgalaikės perspektyvos požiūriu Vokietija ir Europa būtų padėjusios Jungtinėms Valstijoms, jeigu būčiau gavęs politinį prieglobstį“.
Vis dar vildamasis, kad kuri nors Vakarų šalis kada nors jį vis dėlto priims, E. Snowdenas sako, kad Rusijoje sąmoningai laikosi nuošaliai. „Aš stengiuosi išlaikyti atstumą tarp savęs ir Rusijos visuomenės, ir tą darau visiškai sąmoningai, – sakė jis Vokietijos savaitraščiui „Der Spiegel“. E. Snowdenas taip pat tvirtina, kad tą vienintelį kartą, kai į jį kreipėsi Federalinės saugumo tarnybos (FST), vienos iš Rusijos Federacijos specialiųjų tarnybų, pareigūnas, jis greitai nutraukė susitikimą, kad išvengtų sumontuoto įrašo, kuris padarytų daug žalos.
Kaip savaitraščiui „Der Spiegel“ sakė E Snowdenas, Rusijos vyriausybė nenaudojo jėgos ir prievartos, kad išgautų iš jo paslaptis tik dėl to, kad visas pasaulis akylai stebėjo, kas vyksta. „Ir jie tiesiog nežinojo, kaip elgtis“.
Tokie tvirtinimai atrodo įtikinamai, prisiminus 2013-uosius. Rusijos prezidento Vladimiro Putino režimas vis dar eksperimentavo skleisdamas propagandą į Vakarus. Rusijos kanalas „Russia Today“ televizijos ir interneto kanalas, per kurį iš pradžių siekta atverti Rusiją likusiam pasauliui, jau trejus metus veikė kaip tikrų tikriausias informacinio karo ginklas. Rusijos „trolių fermos“ operatorės vis dar mėgino prasimanyti efektyvių priemonių, kaip pasinaudoti socialiniais tinklais.
V. Putinas turbūt jautėsi gana laimingas, galėdamas pasirodyti prieš E. Snowdeną, neva tikroji žodžio laisvė egzistuoja tik Rusijoje, ne Jungtinėse Valstijose (V. Putinas ne kartą neigė, kad Rusijos žvalgyba apklausinėjo E. Snowdeną). Pats E. Snowdenas sarkastiškai save apibūdina kaip „vieną šviesos spindulėlį jų žmogaus teisių srityje“ ir retoriškai klausia: „Kurių galų jiems būtų reikėję to atsisakyti?“
Atsižvelgiant į tai, kiek jis suvokia savo tariamos propagandos vertę, galima būtų paaiškinti, kodėl jis kartais atvirai atkartoja Kremliaus liniją, kaip kad tą matome jo skelbtame interviu savaitraščiui „Der Spiegel“: Rusija atsakinga už nemažą dalį neigiamų veiksmų pasaulyje, galima tą tiesiai šviesiai pripažinti. Ar Rusija kišosi į rinkimus? Galima tuo beveik neabejoti. Bet ar Jungtinės Valstijos kišasi į rinkimus? Žinoma. Jie tą daro pastaruosius penkiasdešimt metų.
Tačiau aš abejoju, ar tokie pareiškimai jam šiandien garantuoja ramų nevaržomą gyvenimą Rusijoje, net jeigu taip ir buvo 2013-aisiais.
Rusijos propagandos mašina tampa vis ciniškiau valdoma, ir E. Snowdeno indėlis čia tiesiog nebegalioja. Dėl jo pastangų atsitolinti nuo V. Putino režimo Kremlius jį vertina veikiau kaip „įsipareigojimą“ nei kaip „turtą“.
Per E. Snowdeno gyvenimo Rusijoje metus, šalis sparčiai žengė vadinamojo „nulinio konfidencialumo“ keliu, kurį smerkia E. Snowdenas. Ji priėmė griežtus įstatymus, reikalaujančius, kad telekomunikacijų bei interneto tarnybos rinktų, saugotų ir dalytųsi konfidencialia informacija, įskaitant ir susirašinėjimo turinį. Maskva tapo vienu iš labiausiai sekančių miestų pasaulyje, turinčiu 11,7 stebėjimo kameros vienam tūkstančiui žmonių (Europoje tik Londonas jį lenkia), o šiais metais jis pristato svarbų, visą miestą aprėpiantį veido atpažinimo technologijų projektą.
Kiek anksčiau rugsėjį tinklaraštininkas Vladislavas Sinica buvo nuteistas penkeriems metams kalėti už žinutę, kurioje siūlyta imtis smurtinių veiksmų prieš teisėsaugos pareigūnų, žiauriai sumušusių protestuotojus, vaikus, kaip atsakomosios priemonės, realiame pasaulyje jis nebuvo apkaltintas dėl kokio nors sąmokslo rengimo, žinutė Tviteryje buvo vienintelis jo nusikaltimas.
Rusijos vadovybė yra tikra, kad dalyvauja informaciniame kare su Jungtinėmis Valstijomis, ir ji aktyviai ruošiasi galimam atvejui, jei Jungtinės Valstijos užvertų savo interneto sektorių likusiai pasaulinei kompiuterių sistemai.
Tokioje šalyje kaip ši sunku įsivaizduoti, kad buvęs JAV šnipas galėtų kažin kokiu būdu gyventi normalų gyvenimą, netrikdomas žvalgybos tarnybų. E. Snowdenas nuomojasi butą Maskvoje, laisvai vaikšto miesto gatvėmis su savo žmona (kurią vedė Maskvoje), kažkaip užsidirba pinigų gana komfortiškam pragyvenimui.
Net jeigu FST po pirmojo nepavykusio susitikimo 2013 metais iš tikrųjų nebandė su juo susitikti dar kartą, aš nesuprantu, kas trukdė jai tą padaryti vėliau. Net jeigu, dėl kokios nors priežasties, ji atsisakė ieškoti konsultacijų dėl NSA ir Centrinės žvalgybos agentūros, kurios šnipinėjimo instrumentus pastaraisiais metais pasisavino ir naudojo Rusijos žvalgybos tarnybos, man atrodo neįsivaizduojama, kad Rusijos žvalgybos bendruomenė nestebėtų kiekvieno E. Snowdeno žingsnio.
Aš tikiu E. Snowdeno motyvų skaidrumu. Bet netikiu, kad V. Putinas didžiai juos gerbtų, ir juo labiau netikiu, kad FST galėtų ignoruoti tokį asmenį kaip E. Snowdenas savo gimtojoje teritorijoje.
Europos šalys turėjo veikti 2013-aiais – suteikti E. Snowdenui prieglobstį tada, kai jis to prašė. Galbūt (nors vis tiek mažai tikėtina) taip būtų įvykę, jeigu tuomet šalies prezidentu būtų buvęs Donaldas Trumpas, ne Barackas Obama. Bet dabar, šešerius metus mįslingai atlaikęs vis stiprėjantį Rusijos „apgulos mentalitetą“, E. Snowdenas yra daug pavojingesnis bet kuriai šaliai, kuri sutiktų suteikti jam prieglobstį, nei prieš šešerius metus.
E. Snowdenas pripažįsta, kad nors norėtų gyventi kitur, jis yra nusiteikęs artimiausioje ateityje likti Rusijoje. Jis teisus, ir deja, tokia perspektyva yra ypač rizikinga, jeigu jis tikrai atsisako bendradarbiauti su Rusijos šnipinėjimo tarnybomis.
