Prabėgo maždaug metai nuo tada, kai Rusijos dvasinis vadovas ir prezidento Vladimiro Putino sąjungininkas Maskvos patriarchas Kirilas nuvyko į Stambulą paskutinį kartą pamėginti atkalbėti stačiatikių prelatą ekumeninį patriarchą Baltramiejų I nuo ketinimo pripažinti Ukrainos bažnyčios nepriklausomybę.
Valstybės vadovai ne kartą prašė Baltramiejaus I‑ojo atkurti nepriklausomą bažnyčią ir taip padėti sutvirtinti po rusų remiamo sukilimo ir įsiveržimo į Krymą 2014 m. vis dar trapią Ukrainos nepriklausomybę. Pasak nutekinto pokalbio nuorašo, atvykęs patriarchas tikino, kad rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta, o Ukrainos vyriausybės valdžia įgauta neteisėtai. Matydami, kad pašnekovas, kuriam stačiatikių bažnyčioje teikiamas „garbės pirmumas“, nesutinka, rusai piktai pasišalino.
Po šio įvykio, dar pabloginto patriarcho Baltramiejaus I‑ojo sausį Ukrainai suteikto „tomoso“ (t. y., savivaldos teisę suteikiančio dokumento), santykiai tarp patriarchatų visiškai nutrūko – Maskvos vyskupai įvykį vadina didžiausiu rytų stačiatikių bažnyčios skilimu per daugybę amžių. Dėl įtakos maždaug 200 mln. stačiatikių kilo pasaulinė kova, rugsėjo 7 d. išsiveržusi ir Paryžiuje – mieste, kuris po 1917 m. bolševikų revoliucijos tapo Rusijos teologijos centru.
Įvykiai Paryžiuje paradoksalūs. Ekumeninis patriarchatas – vienas iš dviejų stačiatikių bažnyčios polių, laikomas labiau orientuotu į Vakarus. Šiam krikščionių anklavui išsilaikyti musulmoniškoje Turkijoje iš dalies padėjo vakarietiškos vyriausybės pastangos ginti religinę laisvę. Antrasis polis Maskvoje pastaruoju metu tampa vis artimesnis Rusijos valstybei.
Tačiau dabar istoriškai aukštą prestižą turinti ir demokratiškai mąstanti Paryžiaus stačiatikių bendruomenė žengė didelį žingsnį nuo Stambule įsikūrusio stačiatikių patriarchato link Maskvos patriarchato. Stačiatikių atstovai 104 balsais prieš 75 priėmė planą, turintį perduoti jų bendruomenę Maskvos globai (nors ir pasiliekant nemažai savivaldos teisių). Iki reikiamų dviejų trečdalių balsų šiek tiek pritrūko, tačiau bendruomenės vadovas vyskupas Jean Renneteau pareiškė toliau remsiantis pasiūlymą ir galbūt vėliau surengsiantis antrą balsavimą.
Reikėtų šį tą paaiškinti. Pirma, Prancūzijos sostinėje gyvuoja religinė bendruomenė (daugiausiai jos narių gyvena Prancūzijoje, tačiau dalis taip pat išsibarsčiusi po keletą kitų šalių), pasivadinusi Vakarų Europos rusų stačiatikių arkivyskupija. Bendruomenė save kildina iš bolševikams pasipriešinusių pabėgėlių grupelės, kurių teologiniai talentai susibūrė Prancūzijoje. Caro valdymui einant į pabaigą, Rusijoje ėmė plisti kūrybingos religinės idėjos, o šis judėjimas ėmė sukti link Vakarų.
Paryžiaus arkivyskupija taip pat laiko save pagrindine 1917–1918 m. Rusijos bažnyčios tarybos, paskelbusios, jog bažnyčia bus valdoma laikantis demokratinių principų, įpėdine. Deja, šie principai liko neįgyvendinti, nes šalyje siautė revoliucijos sukeltas chaosas. Tačiau pastaraisiais mėnesiais Prancūzijoje įsikūrusi bendruomenė įsivėlė į kitokio tipo chaosą – ne tokį dramatišką ir žiaurų, tačiau ganėtinai rimtą, kad būtų nulemta jos ateitis.
Praeitą lapkritį patriarcho Baltramiejaus I‑ojo įgaliojimu surengtame susirinkime Stambule vyskupai netikėtai nubalsavo nepatenkinti Paryžiaus arkivyskupijos siekio tapti nepriklausoma bažnyčios struktūra. Kitose šalyse įsikūrusioms jos grupėms liepta perduoti valdymo teisę pagrindiniam savo šalies stačiatikių prelatui.
Sprendimo šalininkai teigė, kad stačiatikių bažnyčioje tvyrant įtampai ir skaldantis į dvi priešiškas grupes, ekumeninis patriarchatas turėtų susivienyti ir racionalizuoti valdymą. Teigta, kad vienoje šalyje turėti daugiau kaip vieną patriarchui Baltramiejui pavaldžią bažnyčios struktūrą nereikalinga.
Žinoma, stačiatikių atstovai Maskvoje teisingai suvokė, kad šia situacija galima pasinaudoti. Paryžiaus arkivyskupija Stambulo įsakymui išskaidyti bendruomenę nepakluso teigdama, kad jos teisė egzistuoti įtvirtinta Prancūzijos įstatymuose ir kad ketinama atsižvelgti į pasiūlymus, kaip užtikrinti jos gyvavimą. O Maskvos stačiatikiai tuo tarpu pateikė pasiūlymą, kaip išlaikyti arkivyskupijos savivaldą aukščiausiu autoritetu pripažįstant patriarchą Kirilą.
Arkivyskupui J. Renneteau pasiūlymas patiko, tad jis ėmė jį remti. Vyras netgi vadina jį vieninteliu savo sekėjų šansu išlikti vieninga religine bendruomene. Tačiau nedidelė grupelė skeptikų tvirtina, kad Maskva pažado gerbti jų savivaldos teises nesilaikys. Jų tarpe yra ir Jungtinės Karalystės parapijų, 2009 m. Londono aukštajame teisme pralaimėjusių bylą prieš Maskvos patriarchatą dėl bažnyčios nuosavybės.
Priėmęs Maskvos pasiūlymą arkivyskupas užsitraukė viršenybės Konstantinopolio patriarchate nemalonę – jam formaliai paskirta bausmė ir liepta išeiti „atostogų“, atimant atsakomybę už Prancūzijos parapijų administravimą. Šie veiksmai neturės iškart pastebimų praktiškų pasekmių, tačiau gali pranašauti teisinius konfliktus.
Vienas galimas nesantaikos objektas – 1861 m. rusų pastatyta svogūno formos kupolo katedra netoli Triumfo arkos, kur įsikūrusi arkivyskupija. Pastato grįžimas Maskvos globon būtų puiki žinia caro laikų architektūriniu paveldu besidominčiam V. Putinui.
Daugeliui stebėtojų aišku viena. Patogus nemažos Rusijos dvasinėmis tradicijomis sekančios, bet Maskvos valdžiai nepaklūstančios Vakarų stačiatikių bendruomenės gyvenimas baigėsi. Įtakingas Rusijos stačiatikių bendruomenės komentatorius Sergei Chapnin socialiniuose tinkluose skundėsi, kad „Paryžiaus arkivyskupija praktiškai nebeegzistuoja, nes ją nugalėjo imperialistinė patriarchatų logika.“
Kai kurie Rusijos liberalai Paryžiaus bendruomenę laikė įrodymu, kad įmanoma būti rusų stačiatikiu nemezgant artimų santykių su Rusijos valstybe ir nepalaikant jos autoritarinės dvasios, kaip, jų manymu, elgiasi Maskvos patriarchatas.
Ši kova tarp patriarchatų tikrai ne paskutinė. Pastarosiomis savaitėmis Atėnų arkivyskupija taip pat ėmėsi veiksmų ruošdamasi pripažinti Ukrainos bažnyčios nepriklausomybę. Tai – pergalė patriarchui Baltramiejui. Tuo tarpu Maskva įtikino kai kuriuos svarbiausius stačiatikių bažnyčios veikėjus (beveik visus vyriausius slavų ir net kelis graikų stačiatikių dvasinius vadovus) laikytis jų požiūrio į Ukrainą – t. y., teisėta pripažinti tik Maskvai pavaldžią bažnyčią.
Pačioje Ukrainoje, kur dėl bažnyčių nesutarimų vienu metu galėjo kilti naujas karas su Rusija, šiuo metu netikėtai ramu: tiek nepriklausomos, tiek Maskvai pavaldžios bažnyčios valdo po maždaug 10 tūkst. parapijų, o ginčų dėl bažnyčios valdymo kilo vos keliose iš jų.
Be to, vienas atsitikimas mažame Europos miestelyje įrodo, kad, kaip ir visose parapijose, viskas ne taip blogai, kaip atrodo pažvelgus į dėl hierarchijos kovojančius dvasinius vadovus. Kartą trys stačiatikių dvasininkai norėjo kartu laikyti pamaldas: vienas buvo pavaldus Maskvai, kitas – Stambului, o trečias – Rumunijos patriarchatui, gerai sutariančiam su abiem besiginčijančiomis pusėmis.
Trijulei kilo problema. Maskva draudžia savo dvasininkams laikyti pamaldas su ekumeninio patriarchato atstovais. Tačiau dvasininkai susitarė, kad pamaldas laikys Rumunijos patriarchato atstovas, o kiti du jam patarnaus atlikdami smulkius vaidmenis. Taisyklės pažeistos nebuvo, tad liturgija išliko ori kaip visada.