Tais metais karalius Fahd pašalino iš energetikos ministro pareigų buvusį mano viršininką šeichą Zak Yamani, nes šis nesugebėjo pasiekti neįmanomo tikslo ir pakelti naftos kainų (karalius norėjo, kad už barelį būtų mokama 18 JAV dolerių) bei padidinti karalystėje išgaunamo naftos kiekio.
Panašu, kad pasitraukęs ministras Khalid Al-Falih taip pat susidūrė su panašia problema. Tačiau dabar, kad karalystė subalansuotų biudžetą, reikia, kad kainos siektų maždaug 85 JAV dolerius už barelį – o šis tikslas kaip ir visada laikomas svarbesniu už ilgalaikį poveikį turimai rinkos daliai.
Žinoma, yra ir skirtumų, tačiau apibendrinus galima pasakyti, kad du kompetentingi technokratai prarado postą, nes nesugebėjo įvykdyti neįmanomos užduoties.
Devintajame dešimtmetyje vadovaujant Z. Yamani karalystė stengėsi pakelti naftos kainas mažėjant paklausai ir kylant OPEC nepriklausančių šalių pasiūlai, todėl per ketverius metus naftos gavyba nusmuko nuo daugiau kaip 10 mln. barelių iki vos 2 mln. barelių. K. Al‑Falih padėtis buvo ne tokia prasta, tačiau jo viršininkas labai skuba.
Dabartinė OPEC narių ir kitų naftą išgaunančių šalių strategija (prie kurios sukūrimo labai prisidėjo K. Al‑Falih) mažinti naftos pasiūlą turėjo trukti šešis mėnesius. Tačiau ji tęsiasi jau ketvirtus metus ir gali būti, kad turės būti dar kartą pratęsta arba net sugriežtinta.
Labiausiai pasiūlos mažinimas atsiliepė Saudo Arabijai – teigiama, kad šį mėnesį eksportą ji sumažins dar labiau. Tuo tarpu de facto valstybę valdantis Saudo Arabijos sosto įpėdinis princas Mohammed bin Salman nori parduoti 5 proc. valstybės valdomos naftos įmonės „Saudi Aramco“ akcijų už 2 trln. JAV dolerių. Tai įgyvendinti gali būti sunku.
Z. Yamanį pakeitusiam ministrui pasisekė, nes postą perėmė tada, kai naftos rinka keitėsi Saudo Arabijos naudai. OPEC nepriklausančių šalių pasiūla (daugiausiai iš Šiaurės Jūros, Šiaurės Amerikos ir Kinijos) mažėjo, o pasaulinė naftos paklausa augo. K. Al‑Falih pakeisiantis princas Abdulaziz bin Salman tokioje pavydėtinoje padėtyje neatsidurs.
Naftos paklausa mažėja, be to, nėra jokių ženklų, kad sektų didžiuliai JAV skalūnų telkiniai. Praeitą mėnesį kas savaitę pateikiamos ataskaitos duomenimis JAV išgavo rekordinį 12,5 mln. barelių per dieną naftos kiekį, o JAV Energetikos departamentas prognozuoja, kad užbaigus per kelis mėnesius planuojamus pastatyti naujus eksportui skirtus naftotiekius ir terminalus iki kitų metų galo šis skaičius išaugs iki 13,5 mln. barelių per dieną.
Naujojo Saudo Arabijos energetikos ministro padėtis ir taip gana bloga, tačiau yra dar viena bėda. K. Al‑Falih pakeisiantis ministras – pirmasis į tokį postą paskirtas karališkosios šeimos narys. Iki šiol Saudo Arabijos karališkoji šeima nuo naftos politikos bent iš pažiūros laikėsi atokiau. O dabar naftos politika atkeliauja tiesiai į namus.
Anksčiau karališkoji šeima galėjo sudaryti įspūdį, kad nesivelia į žemiškus naftos pardavimo reikalus ir taip nusikratyti atsakomybės, jei padėtis imtų klostytis nepalankiai – pavyzdžiui, kaip paskutiniaisiais Z. Yamani tarnybos metais. O dabar, jeigu nepavyks pakeisti naftos kainų arba gauti 2 trln. JAV dolerių iš „Saudi Aramco“, karališkoji šeima rizikuoja pasirodyti esanti tokia pat žmogiška, kaip ir kiti gyventojai.
Pastaba: Julian Lee – „Bloomberg“ rašantis naftos pardavimų strategas. 1989–2014 m. jis dirbo šeichui Zak Yamani Pasaulinių energetikos studijų centre. Čia pateikiami jo asmeniniai pastebėjimai, nelaikytini patarimais investuotojams.
