Lordwickas Nxumalo kartu su kitais jaunais Soveto miestelio bedarbiais kiekvieną dieną stoviniuoja Walterio Sisulu aikštėje ir laukia klientų, norinčių pasidaryti nuotraukų įvairiems dokumentams, pavyzdžiui, vairuotojo pažymėjimui. Fotoaparatas priklauso pažymėjimus išduodančios tarnybos vadovui, kuris vyrui už vieną klientą moka 10 randų (apie 0,60 euro centų). Užmokestis mažas – L. Nxumalo teigia, kad gyvena lūšnoje ir „skuba dar labiau nuskursti“.
29‑erių vyro patiriami sunkumai įprasti Soveto miesto Kliptowno rajone, vis dar menančiame laikus, kai 1955 m. priimti konstitucijos čia susirinko Afrikos nacionalinio kongreso (African National Congress, arba ANC) partijos lyderiai, tarp jų ir jaunasis Nelsonas Mandela. Aikštėje stovi paminklas ANC priimtai Laisvės chartijai, tačiau L. Nxumalo jis nerūpi – jam jau atsibodo partija, valdžiusi beveik visą jo gyvenimą, tačiau bendruomenei beveik nepadėjusi.
„Nuo pat vaikystės dievinau ANC, tad kai pradėjau balsuoti, paprasčiausiai užsiregistruodavau ir ilgai nesvarstęs balsuodavau už ANC, – pasakoja jis. – Tačiau partija, už kurią balsavau, man nedavė nieko – neturime darbo, neturime, kur gyventi, ne visada veikia elektra.“ Vyras teigia daugiau už partiją nebalsuosiantis, nes „niekas nesikeičia“.
Prabėgus ketvirčiui amžiaus nuo tada, kai nutraukta viso pasaulio pasmerkta institucionalizuoto rasizmo priespauda, įsigaliojusi judėjimo laisvė ir didelis piliečių troškimas mokytis, tapo svarbiomis jėgomis, kurios gali nuversti Pietų Afrikos gyventojams laisvę atnešusią ANC partiją.
Panašu, kad ANC bus sunku atsilaikyti prieš antplūdį vis jaunesnių, išsilavinusių, miestuose gyvenančių rinkėjų, kuriems labiau rūpi patenkinti kasdienius poreikius, o ne klausytis pasakojimų apie kovų prieš apartheidą laikus. Tačiau partija savo nuosmukį pagreitino ir pati.
Pirmuoju dešimtmečiu po apartheido daugelis gyrė ANC kontroliuojamą vyriausybę, nes ši pagerino viešąsias paslaugas, sumažino skurdą ir sukūrė klestinčią vidurinę juodaodžių klasę. Tačiau nors greita socialinė ir ekonominė pažanga sulėtėjo anksčiau, 2009 m. prezidentu tapęs Jacobas Zuma ir skandalų kupinas jo valdymo laikotarpis atgrasė daugelį rinkėjų, kurie buvo per jauni prisiminti, kaip į Pietų Afriką atkeliavo demokratija.
Šiais laikais ANC partijai daug bėdų kelia ekonominė stagnacija ir nesugebėjimas reikšmingai sumažinti visame pasaulyje sunkiausios pajamų nelygybės. Be to, nedarbo lygis siekia 29 proc., t. y., aukščiausią lygį nuo 2008 m., daugelyje savivaldybių vis dažniau dingsta vanduo ir elektra, o valstybinėse įstaigose klesti korupcija.
Šios problemos puikiai matomos Johanesburgo pakraštyje plytinčiame Kliptowno rajone, kuris kažkada buvo ANC partijos širdis, tačiau dabar čia gyvenantys jaunuoliai teigia partijai nebeturintys kantrybės. Prieš 64 metus ANC vadovai čia patvirtino garsiąją Laisvės chartiją, prasidedančią įkvepiančiais žodžiais: „Valdys liaudis“. Tačiau dabar gatvėse stoviniuoja nuo metamfetamino priklausomi narkomanai, o jauni bedarbiai galą su galu bando sudurti pakelės kavinėse pardavinėdami antikvarinius daiktus arba rengdami improvizuotas ekskursijas turistams.
34‑erių Nhlanhlas Ngobese pardavinėja iš karoliukų suvertas gyvūnėlių figūrėles Soveto miestelio Orlando West rajone, kur kažkada gyveno Mandela. Šalia stovinčiame muziejuje prisimenamas Hectoras Pietersonas – 1976 m. vykusiame Soveto sukilime policijos nušautas dvylikametis, nufotografuotas mirštantis bendraklasio glėbyje. Ši akimirka Pietų Afrikai užtraukė tarptautines sankcijas ir atkreipė dėmesį į ANC siekius.
Nors N. Ngobese priklauso ANC, didelės pagarbos partijai nejaučia. „Per daug korupcijos ir kovų dėl postų – dabar tik tas jiems ir terūpi,“ – teigia jis. Pasak jo, jauni rinkėjai nebalsuoja, nes yra nusivylę partijos „nešvariais žaidimais“, be to, „kad partija ištesėtų savo pažadus, jie laukia jau dvidešimt metų“.
Tačiau kol kas kitų politinių pasirinkimų nedaug. Svarbiausia opozicijos partija Demokratinis aljansas (Democratic Alliance) kilęs iš baltiesiems liberalams apartheido laikotarpiu atstovavusios partijos, todėl vis dar kliudo daugelio nuostata, kad partijai nerūpi mažumų interesai. Be to, partija neišlaikė tvirtų politinių nuostatų, todėl kai kuriems rinkėjams ėmė panėšėti į dar nepatikimesnę ANC versiją.
Tuo tarpu 2013 m. nuo ANC atskilus populistų grupei, susikūrusi Kovotojų už ekonominę laisvę partija (Economic Freedom Fighters) ugningomis kalbomis ir pažadais nacionalizuoti viską nuo bankų iki žemės labiausiai pritraukia ekonomiškai kenčiančius rinkėjus. Tačiau sulaukti platesnės paramos jai trukdo daugelio rasistiniais pavadinti partijos lyderių pasisakymai ir beprotiški politiniai teiginiai – pavyzdžiui, partijos atstovai tvirtino, kad prognozuojama, jog jiems atėjus į valdžią ekonomika kasmet augs 10 procentų, nors po apartheido Pietų Afrikos ekonominis augimas niekad nebuvo peržengęs 5 proc. ribos.
Nors prezidento Cyrilo Ramaphosos valdoma ANC gegužės mėnesį vykusiuose rinkimuose surinko net 57 proc. balsų, tokia persvara – žemiausia per visus šešis nacionalinius nuo apartheido laikų vykusius rinkimus. Be to, tarp jaunų žmonių partiją palaiko tik 50 proc., o tarp universiteto diplomą turinčių jaunuolių – tik 25 proc. Partiją labiausiai palaiko kaimų gyventojai, tačiau dabar beveik du trečdaliai šalies žmonių gyvena miestuose (1994 m. miestuose gyveno tik šiek tiek daugiau kaip pusė gyventojų).
Taip pat svarbu, kad įvedus demokratiją universiteto diplomus turėjo tik 2,9 proc. Pietų Afrikos gyventojų, tačiau dabar šis skaičius išaugo iki 8,1 proc., be to, balsuoti galintys jaunesni negu 35‑erių metų asmenys sudaro beveik trečdalį populiacijos.
„Remiantis vien demografiniais duomenimis yra nemažai priežasčių spėti, kad 2024 m. rinkimuose ANC gali ir pralaimėti, todėl tokia galimybė gali būti įtraukiama į strateginius planus, – neseniai publikuotoje ataskaitoje teigia Johanesburge veikiantis Rizikos vertinimo centras. – Darosi akivaizdu, kad nuo 1994 m. Pietų Afrikos valstybinį gyvenimą nulėmusi politinė struktūra griūva ir kad netrukus ją pakeis nauja politinė tvarka.“
Pietų Afrikos laukia svarbūs, bet nenuspėjami pokyčiai. Jei kituose rinkimuose partiją palaikys mažiau kaip 50 proc. rinkėjų, šalį valdys koalicija, tačiau sunku pasakyti, kas ją sudarytų, nes akivaizdžių sąjungininkių tarp partijų nėra. Dėl to tikėtina, kad artimoje ateityje Pietų Afriką valdys maištingos mažai bendro tarpusavyje turinčių grupių sąjungos, atnešančios nestabilumą ir politinį paralyžių. Mažai bendro turinčių partijų koalicijos jau valdo Johanesburgo ir Pretorijos savivaldybes.
Pietų Afrikos politikams pasekus išsivysčiusių Vakarų regionų, pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos ir Europos pėdomis, politinės partijos tapo vis labiau susiskaldžiusios – dėl to dabar ANC sudaro kraštutinės kairiosios ir nacionalistų frakcijos, o į Mandelą ar vėliau valdžiusį prezidentą Thabo Mbeki panašių centristų lieka vis mažiau.
Pasak politinės rizikos vertinimus teikiančios įmonės „Eunomix Business & Economics Ltd“ vadovo Claude’o Baissaco, dėl to kilo „gilus troškimas, kad vidurinę miestiečių klasę atstovautų nuosaikiųjų pažiūrų centro kairioji partija“. Pasak jo, gebančių išpildyti šį poreikį laukia „didžiulės“ galimybės.
Tokie gyventojai, kaip niekad nebalsavusi 24‑erių bedarbė Lindiwe Anna Dlamini, naujos politinės aušros laukia nekantraudami.
„Jau tris savaites neturime elektros. Niekas neatvažiuoja jos pataisyti. Mums reikia darbų, – Orlando West rajono kavinėje laukdama kepto kiaušinio su balta duona pasakojo ji. – Jei nebus didelių pokyčių, nebalsuosiu.“
