Putinas suka gaublį ne į tą pusę: Stalinas – ir tas savu laiku pripažino priešų galią

Imperija, žlugusi dar 1991 metų gruodžio 25 dieną, jau daugiau nei tris dešimtmečius mus nuodija ir toliau. Sovietų Sąjungos griūtis vis neužsibaigia. Reikia pasakyti, kad būtent dėl buvusios šio metropolio ašies – Putino Rusijos –šios paskutinės imperijos (SSRS) pabaiga pasirodė esanti kruviniausia ir žalingiausia. Tik ta katastrofa ištiko ne iš karto, o karo su Ukraina scenarijus visada atrodė iš fantastikos serijos.

Andrejus Kolesnikovas – publicistas, vyresnysis mokslinis „Carnagie“ fondo bendradarbis, ne vieno leidinio skiltinininkas, buvęs „Novaja Gazeta“ vyriausiasis redaktorius, knygų autorius, daugybės žurnalistinių premijų laureatas, Jegoro Gaidaro premijos už „nuopelnus istorijos srityje“ gavėjas.

Rusijos neapleidusios autokratinės tendencijos pasiekė tašką, kai režimo galva nusprendė savo specifinį įsivaizdavimą, koks turėtų būti Ukrainos statusas, iš teorijos paversti praktika. Ir, sprendžiant pagal karinių veiksmų žiaurumą ir iracionalumą, reikalas ne tik tas, kad, kaip kažkada rašė Zbigniewas Brzezinskis, be Ukrainos Rusija ne imperija, bet ir siekis iš principo sunaikinti Ukrainos valstybingumą. O tam, nesiremiant terminais (N. Patruševas), reikalinga didesnio masto teritorinė ekspansija. Pavyks nukakti iki Odesos – puiku, pavyks susikoncentruoti į Kyjivo užėmimą – dar geriau. Kaip kažkada sakė Vokietijos socialdemokratų dešiniojo sparno lyderis Eduardas Bernsteinas, tikslas yra nieko vertas, svarbiausias jo siekimas.

Kitokia geografija

Tam, kad būtų įmanoma įgyvendinti latentinę, „aksominę“ mobilizaciją, visai nebūtina skelbti visuotinę: reikiamas kiekis patrankų mėsos kol kas susirenka iš sėkmės karių-savanorių bei per manipuliacijas su šauktiniais.