Kodėl Rusijoje nėra antikarinio judėjimo?

1962 m. Bobas Dylanas, kuris tuo metu nė iš tolo nepriminė būsimo Nobelio premijos laureato, juo labiau – literatūros premijos laureato, pristatė klausytojams dainą „Blowing in the Wind“ (liet. „Nupučia vėjas“, nors pas mus yra šios dainos perdirbinys „Tu vėjo paklausk“, red. past.). Jo iš pirmo žvilgsnio visiškai paprasta filosofija puikiai derėjo prie septintojo dešimtmečio idėjinio ir politinio landšafto su antikariniu patosu ir kontrkultūros atsiradimu. Ši filosofija, sukėlusi vakarietiškos santvarkos krizę, po 1968 m. pavertė kapitalizmą labiau adaptuotu, modernesniu visuomeninės santvarkos modeliu. Iš esmės B. Dylanas tapo „ilgų 1968 m.“ pranašu. Bet ne tik jis. Tais pačiais 1962 m. antikarinę Peterio Seegerio dainą „Where Have All the Flowers Gone“ (liet. „Kur dingo visos gėlės“) įvairiomis kalbomis perdainavo Marlene Dietrich, Dalida, grupė „Peter, Paul and Mary“, o vėliau ir Joan Baez.

Po Antrojo pasaulinio karo praėjo mažiau nei du dešimtmečiai, sparčiai stiprėjo priešiškumas privilegijuotųjų sluoksniui ir kolonijiniams karams. Jei dar prisiminsime, kad 1962-ieji – Karibų krizės metai, stiprėjančių antikarinių nuotaikų muzikinės aranžuotės aktualumas nepasirodys vien tik pacifistinis ir žaismingas.