Nacionalizmas ir separatizmas išgyvena renesansą: kaip nuo to turės „gydytis“ rusai?

Galima būtų nekreipti dėmesio į kompozitoriaus Richardo Wagnerio (1813–1883) viešą antisemitizmą ir tiesiog mėgautis „Nibelungų žiedo“ muzikine magija, jei ne Holokaustas – tezė, kuri aktualizuojasi čia ir dabar gniuždančia dinamika po vis dėlto neilgo taikaus atokvėpio.

Palyginti neseniai, praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, daugelis intelektualų buvusioje Jugoslavijoje su siaubu stebėjo, kaip Serbijos lyderiu tapęs buvęs banko klerkas Slobodanas Miloševičius įgyvendina tezę „visi serbai turi gyventi vienoje valstybėje“.

Pastangos baigėsi du metus trukusia byla Hagos karo nusikaltimų tribunole dėl karų Kroatijoje, Bosnijoje ir Kosove, ir nuosprendžiu pirmam istorijoje veikiančiam valstybės vadovui.

„Pakeliui“ gal „savaip“ ironizuodamas S. Miloševičius sumažėjusios (liko Serbija ir Juodkalnija) Jugoslavijos prezidentu buvo padaręs rašytoją, akademiką ir nacionalistą Dobricą Čosičių (prezidentavo 1992–1993 metais), kurį irgi „savaip ironiškai“ iš valdžios išgujo serbų patriotai, prieš tai gal žavėjęsi jo kūriniais – tarkime, serbų klausimui pašvęsta romanų trilogija „Blogio metas“.

Kai blogis čia ir dabar jau skleidėsi jo lyg ir vadovaujamoje valstybėje.

1990 metais byrant Sovietų Sąjungai Aleksandro Solženicyno paskelbtą esė „Kaip mums tvarkytis Rusijoje“, kurioje būsima Rusija regėta inkorporavusi Ukrainą, Baltarusiją ir dalį pernelyg „išpūsto“ Kazachstano, daugelis palaikė nuo gyvenimo atitolusio rašytojo teoriniais svarstymais.