Jei tariame, kad žmogus – protinga būtybė, netikrą monetą jis turėtų labai greitai atskirti. Tačiau mes nebūtinai esame protingos būtybės arba ne vien protingos. Visi – nepaisant išsilavinimo, amžiaus, socialinio statuso – pakimbame ant vaikystės stebuklinių pasakų magijos: reikės sunešioti geležinius batus, bet galų gale viskas baigsis laimingai. O stebuklo norime, nes esame egoistiškos būtybės, taigi patys sau svarbiausi, kaip A. Marčėno eilėraštyje: „juk mirs visi! bet aš vis tiek labiausiai“. Taigi tegul kiti eina pro priekines duris, bet būtent aš, įėjęs pro užpakalines, išlošiu šioje gyvenimo loterijoje.

Širdies gelmėje kiekvienas jaučiasi vertas geresnio gyvenimo nei gyvena. Kaip tik dėl to moterys atiduoda santaupas užjūrio „gerbėjams“ – „chirurgams“, „karininkams“ už keletą komplimentų. Mat pasąmonėje glūdi: pagaliau ir pas mane atjojo princas ant balto žirgo, kurio aš visada ir jaučiausi verta.

Šarlatanui tereikia įžūlumo ir gerai išmanyti žmonių psichologiją, kad galėtų...