„Žinau, kad nieko nežinau.“ Taip, gerbiamas Sokrate, esate visiškai teisus. Ir teisus jau labai ilgą laiką. Kartais tas nežinojimas siutina ir varo į neviltį. Pamirštam, oi pamirštam, kad mokytis niekada nevėlu. Ir kalbu ne apie tuos mokslus, kuriuos kremtam mokyklos suole, universitete arba kokioje kitoje ugdymo įstaigoje, kalbu apie mokymąsi skaityti.
„Ką darai? Skaitai knygą? A, supratau, veikti neturi ką…“ Reikia pasakyti, kad liūdna tai girdėti. Knygų skaitymas vis dar siejamas su laisvalaikiu. Šiame technologijų amžiuje susikoncentruojama į įvairius virtualius sociumus, svarbiau tampa klausytis, kas ką pasakė: ką šiandien rengtis, ką valgyti, kokiu laiku geriausia išvesti šunį į lauką, kaip įsigyt meilužį, kas išsiskyrė ir kaip tapti tokiu laimingu išsiskyrėliu, ką daryti, kad būtum padorus ir visų (ne)mylimas, ir t. t. Nežinome arba nenorime žinoti, kad kartais į visus esminius, savo būties keliamus, klausimus galime rasti atsakymus vos vienoje knygoje. Taip teigė ir prancūzų rašytojas Antoine Fransois Prevost, sakęs, kad viena, atsitiktinai perskaityta gera knyga gali visam laikui pakeisti žmogaus gyvenimą.
