Šis tas apie istorines santykių su Kinija žemumas, vertybes ir įsisenėjusią moralinę skolą

Lietuvoje leidus atidaryti kol kas vienintelę Taivano atstovybę Europos Sąjungoje tokiu pavadinimu, sulaukėme ne tik netikėtai audringos Pekino reakcijos, bet, kaip ir derėjo tikėtis, smūgių iš savų. Verslo atstovai, aukšti politikai, viešieji asmenys, o kartkartėm tiesiog kiniškos tvarkos apologetai netruko stoti Kinijos užsienio reikalų ministerijos (URM), prasidėjus ginčui vis nesibodinčios juodinti Lietuvos įvaizdžio, pusėn. Esą reikėję užsienio politiką derinti jei ne su Kinijos URM, tai bent su didžiosiomis pasaulio valstybėmis, paprastai nespirgančiomis vertybinės užsienio politikos idėjomis. Įdomu tai, kad tarp kritikų buvo ir tų, kurie nuolat barasi dėl tariamai per menko Lietuvos užsienio politikos savarankiškumo.

Vis dėlto šiuo straipsniu nežadu reflektuoti, ką gerai, o ką galbūt ir ne taip gerai padarėme santykiuose su Kinija, nors ir Lietuvos Vyriausybės kritikams siūlyčiau neabejoti pasirinktos vertybinės politikos teisingumu. Maža to, turime daryti viską, kad trumpalaikiai ekonominiai interesai neužgožtų siekio politikoje vadovautis vertybėmis – tiek dabartinėje, tiek ateities situacijose, kai santykiai turės normalizuotis. 

Tačiau kol santykiai su Kinija yra istoriniame dugne, siūlyčiau pasinaudoti proga prisiminti tai, ką ateityje padaryti bus vis sunkiau