Įsitikinimas: viskas gražu, ir tik akimirką suvirpu – jie ne Italijoje ar Turkijoje, o Lietuvos pasienyje

Draugei, švelniais delnais apglėbusiai puodelį, visaip aiškinu, kad net šiltos arbatos ne kiekvienas gali gauti. Mano vaikiškai naivus troškimas gelbėti pasaulį skleidžiasi, trykšta ašaromis, griauna nusistovėjusį buvimą – visu kūnu jaučiu kažkur miške nuo pasieniečių ir jų šunų bebėgant pamestą vaiką, tirtantį ir svajojantį apie motinos pieną bei iliuzijai nepaaukotus namus.

Siurreali situacija – švenčiu gyvenimo permainas, skambinu taurėmis už savo nepriklausomybę. Dar vakar rinkausi parduotuvėje krištolo taures. Bet jos vargiai išreiškia viso mėnesio pompastiką – sniegas, ledas žavi tyrumu, skambumu gurgždėdamas po kojomis, aidėdamas vandenyse. Už šio grožio gėdingai užkulisiuose slepiasi trapūs gyvenimai: keliasdešimt kilometrų nuo manęs pirštinėti kariai, pasieniečiai, šauliai ridena koncertiną, kitapus ją karpo; nusipirkę laisvės iliuziją, jie karčiai moka pasekmėmis – naivūs, drąsūs, beviltiški yra pasmerkiami. Kaktomuša trenkiasi į mane mintys – ieškodama darnos, noriu apibrėžti save, juos, prisiimamą poziciją. Padėti?