Kai kam Lietuvoje knieti „išsaugoti“ kalbą, o kita valstybė jau kartą tai įgyvendino: ragino būti sąmoningais fašistais

Šiandien sunku patikėti, bet Vakarų Europa su kalbos valymo reiškiniu jau buvo susidūrusi. Tai vyko Italijoje – šalyje, kurioje gimė lotyniškos raidės ir europietiškoji rašybos tradicija. Neįtikėtinai aršus kalbos gryninimo, valymo, ideologizavimo eksperimentas čia vykdytas du dešimtmečius – nuo 1923 metų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Kai kurie šios absurdiškos politikos rezultatai juntami iki šiol, nors pats procesas ir jo priežastys – primiršti. Šią istoriją verta aptarti dabar, kai Lietuvoje kaista diskusijos dėl kalbos gynimo ir apsaugojimo nuo svetimų įtakų.

Žodžių karas prasidėjo štai taip.

1922 metų spalio 27-ąją Italijoje prasideda juodmarškinių fašistų žygis „Marcia su Roma“, žygis į Romą. Jam vadovauja charizmatiškas demagogas, gudrus politikos strategas, puikus oratorius, žurnalistas Benito Mussolini. Jis puikiai jaučia nuotaikas vyraujančias karalystėje po Pirmojo pasaulinio karo: nusivylimas, revanšizmo siekiai, baimė dėl didėjančios socialistų įtakos. Į sukarintus „fasci di combattimento“ – kovos būrius Mussolini pasikviečia karo veteranus. Į Romą plūsta 30 tūkst. fašistų. Silpno charakterio monarchas Vittorio Emanuele III bijo pilietinio karo, todėl nusprendžia nesipriešinti sukilėliams. Spalio 31-ąją Italijos karalystės ministru pirmininku tampa Benito Mussolini.

Fašizmo ideologas išsyk pradeda kurti kalbos gynimo nuo svetimybių intervencijos programą. Italų kalba skelbiama vienintele valstybės kalba, privalomu ir unikaliu grynosios rasės atributu.