Partizaninis ar konvencinis ginkluotas pasipriešinimas – koks „receptas“ labiau tiktų Lietuvai?

„Būti gražiam ar protingam? Ką renkatės jūs?“ Panašius komiškus klausimus galima aptikti anekdotų rinkiniuose ir vienareikšmiško atsakymo nesitikima – matyt, dauguma skaitytojų pagalvoja, kad galima suderinti šias dvi ypatybes ir gyvenime pasiseks. Lakios fantazijos individas tuomet gali įsivaizduoti knygraužį moksliuką stiklainio storumo akiniais ir riebaluotais plaukais arba anekdotinę priešingybę – blondinę, klapsinčią akimis, operuojančią įspūdingu 300 žodžių žodynu, kurio gerą pusę sudaro plaukų ir nagų lako pavadinimai.

Kaip bebūtų keista, kalbant apie tėvynės gynybą, dažnai pakankamai išsilavinę žmonės įmato priešpriešą – pasak jų, vykstant karui nedorėlių armiją galime stabdyti tik nuosavomis tankų armadomis arba – atvirkščiai, „Šaudyti iš kiekvieno krūmo. Visi. Su automatiniais raketsvaidžiais.“

Žinoma, galime ironiškai viską nurašyti nesuprantančių civiliokų svaičiojimams, tačiau – visai be reikalo. Ginkluoto Lietuvos užpuolimo atveju šalies apsaugai reikėtų pritraukti kuo didesnį piliečių skaičių, todėl elementarus gynybos principų išmanymas visuomenėje yra daugiau nei sveikintinas.