Graikams ir ispanams tai – tik riebalas, ant kurio kepi, o italai juo gydosi ligas ir net kelia sau nuotaiką

Savaitgalį su šeima investuojame į išvyką. Pilamės degalų, sėdame į automobilį ir vykstame į vieną didžiausių, beveik 100 kilometrų nuo Romos nutolusių, alyvuogių aliejaus teruarų. Ši kelionė – investicija į brangiausią turtą – save.

Mes vykstame su šeima į Kanino (it. Canino). Vietovė Lacijaus regiono pakrašty, ribojasi su Toskana. Vienoje kinematografiškiausių vietų, kiek akis užmato apsodintoje alyvmedžiais, sukame į tolumoje stūksančią Vulci akmenų tvirtovę. Tarp Lacijaus ir Toskanos stūksanti pilis, apsupta vandens telkiniu, dvelkia praeitimi. Antikinio tilto ir bekraštės panoramos fone įsiamžinę patys sau pavydime.

Bet labiau už viską mes trokštame pailsėti išvalydami smegenis unikalioje vietoje. Aplenkę pankolių „ūsais“ siūbuojančius laukus vėl lipame lauk iš automobilio ir pasineriame į seniausių alyvmedžių giraitę. Kur pažvelgsi, aplinkui saulės šviesoje sidabrine žaluma banguoja medžių šakos. Keistai susiraizgę dviejų trijų šimtų ir daugiau metų senumo kamienai. Kanino alyvmedžiai nugenėti taip, jog ertmė tarp šakų – viduje, todėl medžiai atrodo visai skirtingai nei, tarkim, Sicilijoje, lyg žmonės į viršų iškėlę rankas. Vietos ūkininkai mums pasakojo, jog saulė, užkopusi į zenitą, taip nugenėtuose medžiuose pasiekia pačias giliausias kamieno ertmes.

Alyvmedžiai Kanine šiuo metu ramiai ilsisi. Ką tik grįžome iš Pietų Italijos regiono Apulijos. Ten sukrėtė mirusių – medžio infarktą patyrusių – alyvmedžių plantacijų vaizdai. Ne veltui barbarai, užkariavę dabartinės Italijos teritoriją, pirmiausia sudegindavo alyvmedžius.