Kodėl šįkart Juozo Statkevičiaus spektaklyje nebuvo lietuvybės? Ant podiumo – mamos jaunystė, rojus ir pragaras, šių dienų tragedija

Kažkas salėje piktinosi, kad Juozas Statkevičius – mūsų lietuvis dizaineris – paseno, tapo nuobodus. Iš tikrųjų, Juozas jau nebeskraido tarsi baleto šokėjas kaip anksčiau podiumu. Jis pražilo, jis solidžiai žengia takeliu, lyg koks Yvesas Saint Laurent'as Paryžiuje.

Kažkam pritrūko scenoje spektaklio.

Juozas nebemoka provokuoti? Juk anksčiau mūsų aukštosios mados kūrėjas buvo ne tik dizaineris. Jis režisierius, scenaristas. Tai kodėl nebeprovokuoja scenoje karvių baubimu ir kudakuojačių vištų garsais, kaip tikras lietuvis? Juk taip meistriškai Juozas mokėdavo į Paryžiaus kontekstą įverpti lietuviškas klumpes, tvartelio atmosferą, skilandukų kvapus. 

Internetas nepavargo antrindamas komentarais vietos žurnalistų interviu, tarsi anoje ekrano pusėje kolekciją būtų stebėję koks tuntas Milano mados ekspertų: ach... vis tie patys gėlių motyvai. Kiek galima tų gėlėtų vienodų suknelių? O jau bilietų brangumas, pyko greta manęs pirmoje eilėje įsitaisiusi, geltonas sintetines garbanas susidėliojusi moteriškė, kol paprašiau paslėpti podiumą dengiantį ir įkyriai demonstruojamą naujausią aifouną, pyškinantį kiekvieną modelį, tarsi kolekcijos nerastų internete.

Kad Juozas už brangų bilietą atidirbs kaip sąžiningiausias lietuvių mūrininkas, neabejojau aš, tuo Lietuvoje jau seniai neabejoja niekas. O kodėl menininkas turėtų būti pigus, juk Lietuva per paskutinius kelerius metus tapo itin prabangia valstybe? Ne tik statybininkams ir pandemijos laikotarpis buvo sunkus.