Mes, lietuviai, turim vieną labai įdomų įprotį. Mat dažniausiai mes būname šventesni už patį Popiežių. Mes to nedarome, mums to nereikia, o kad (ir kai) kažkas vyksta, mums yra patogiau apsimesti, kad nieko nematome. O tada...
O tada susirandame atpirkimo ožį ir pradedame jį talžyti, mat jį talžydami pasijaučiame šiek tiek geresni, švaresni, tyresni. Šįkart po ranka papuolė ne ožys, o ožka, tai su pasimėgavimu ėmėmės jos. Na tos, Morganos, žinot. Tos, kur iš Seimo.