Tik pirmiausia labai noriu pabrėžti, jog gydytojų profesiją be galo gerbiu ir esu jiems dėkinga iki dangaus, ypač šiuo sudėtingu laikotarpiu. Taip pat suprantu, kad jų darbas – kupinas streso, o, kai kasdien tenka matyti kitų nelaimes ir pranešti ne pačias smagiausias žinias, natūralu, jog jautrumą prisuki ar kartais net juodą humorą pasitelki geriems tikslams. Tam, kad pats liktum sveiko proto.
Ir vis tik, ilgus metus man nesisekė su gydytojais. Na tais, kur „moteriškus reikalus“ prižiūri. Vargu ar tai susiję su tuo, kad eidavau į man nemokamai paslaugas teikiančias poliklinikas, bet nesisekė žiauriai. Tai savo religinius įsitikinimus ginekologės man bandydavo brukti, tai moralizuoti gyvenimo būdą, tai piršti nuomonę, kad vaikai – ne tik gyvenimo gėlės, bet ir kelias į visų sveikatos problemų išgydymą.
