Ne, jei tu genialus, nebūsi laimingas ir... dorovingas eilinio žmogaus požiūriu: aistra išbalansuoja gyvenimą, nepalikdama jokios vilties turėti „paprasto" žmogaus laimę.
Nors romantizmo muzikos atstovai – ne istorinės asmenybės kaip aleksandrai makedoniečiai, valdomi užkariavimo aistros, juos į priekį taip pat stūmė aistra. Pirmiausia – melancholiškas idealo ilgesys, vadinamasis „pasaulio sielvartas“ (Weltschmerz) – romantikų pesimizmas dėl to, kad šiame pasaulyje negalima pasiekti idealo, ir nuolatinės jo paieškos moteryse. Romantizmo muzika – lepių sielų meilės ilgesys, už kurio daug vienkartinių meilės istorijų, nes į gražius kūnus suprojektuojamos ir prifantazuotos tų gražių moterų dvasinės savybės, kurių jos iš principo negali turėti.
O neradus idealo eilinės „pasirašiusios“ moters kūne neviltis išsilieja romantiškomis melodijomis. Kaip rašė S. Freudas savo veikale „Anapus malonumo principo“ , „kokia dar galėtų būti kūrybos prasmė ir tikslas, jeigu ne simboliais išvaduoti žmogų nuo pernelyg didelės įtampos, to, kas kaupiasi ir spaudžia jį, perkelti į nepavojingą zoną, iš kurios daugiau tai neužplūstų jo sielos“. Sublimuoti seksualiniai siekiai įgauna meno kūrinio pavidalą, taip išvaduodami kūrėją nuo jų spaudimo ir įtampos.
