Kuo lietuviai pranašesni už skandinavus: žinau, kodėl mūsiškiai Švedijoje laikomi pageidaujama darbo jėga

Aš, kaip kokia skandinavų ir Švedijos ekspertė, vis rašau, kokie tie skandinavai šaunuoliai, daug pasiekę ir iš esmės neblogai padirbėję pakankamai plačioje gyvenimo sričių amplitudėje vyrukai. Ir dar, ir darkart plekšnoju per petį, nes taip jau atsitinka, kai būni save visiškai įliejęs į tą kitą kultūrą, kuri, pasirodo, yra vienam labai artima. Pastebėjote, „vienam“. Aš lietuvių kalboje kiek pasiilgstu neutralių linksnių, kokius turi švedų, norvegų, danų, taip pat ir anglų kalba, o lietuvių – ne. Pasakysiu, kodėl, manau, kad neturi. Nes tuomet sakinys mums, lietuviams, skamba pernelyg nuasmenintas ir neutralus. Man asmeniškai tai labai patinka ir tobulai atspindi skandinavišką dvasią ir mentalitetą. Šįkart norėjau paieškoti ir palyginti, kokių gi yra lietuvių nacionalinių bruožų bei savybių privalumų prieš skandinavus, tai yra, o kuo gi lietuviai pranašesni už skandinavus.

Pradėsiu nuo metaforų ir jomis daugmaž perliesiu visą tekstą, nes jos suteikia iliustratyvumo ir spalvų.

Lietuviai yra kaip nuovoki, greitai aplinkoje susiorientuojanti, akyla, smulkmenų nepraleidžianti, apsiskaičiusi, smalsi (bet ne ta cekava Zosė, kur į ne savo reikalus nosį kiša, o sveikai ir sveikintinai smalsi) brunetė. Ji taip pat yra su fantazija, pasitikinti savimi, entuziastinga (bet ne tokia, kur perdėtai, ir visi aplinkiniai turi pagal jos dūdelę šokinėti), o romiai, saikingai ir suvaldytai, ganėtinai giliai, o ne paviršium kapstanti, tokia link inteletualių (bet ne tų išprotėjusių anti sexy wibes moterų, kur vaikšto apsirengusios kaip iš šeštojo dešimtmečio ir su pintomis kasomis).

O skandinavai yra kaip gana prastai aplinkoje susiorientuojanti blondinė, kuri dažnai nesupranta tarptautinių žodžių, nesigaudo žemėlapiuose (ir ne dėl kokios disleksijos, kas šiaip jau būtų medicininė priežastis, bet tiesiog iš konvencionalaus nenoro domėtis dalykais).